Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Grinkevičiūtė

Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) – tremtinė, gydytoja, disidentė, rašytoja. Memuarinėse apysakose Atsiminimai (1949–1950), Lietuviai prie Laptevų jūros (1974) įamžino tremtinių į Sibirą kančias, paviešino pasauliui stalinizmo nusikaltimus žmoniškumui. Gimusi nepriklausomoje Lietuvoje, keturiolikos metų su šeima buvo išvežta į Sibirą. Praėjusi tremties išbandymus, grįžusi į sovietinę Lietuvą, Grinkevičiūtė patyrė sovietinio saugumo spaudimą, kurio tikslas buvo palaužti kiekvieną laisvai mąstantį asmenį. Grinkevičiūtė visą gyvenimą atkakliai gynė teisę pasirinkti tiesos ir sąžinės sprendimus, nepakluso jos įsitikinimams prieštaravusiems valdžios įsakymams. Grinkevičiūtės pasipriešinimą įprasmino memuarinėse apysakose aprašytas kraupus istorijos puslapis, kurį sovietinė sistema siekė nuslėpti, ištrinti iš įbaugintų žmonių atminties.
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune inteligentų Pranės ir Juozo Grinkevičių šeimoje. Mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, kurioje dirbo puikūs pedagogai, išugdę daug šviesių asmenybių. Gimnaziją 1938 m. buvo baigusios skirtingų likimų būsimosios archeologės – Lietuvos vardą pasaulyje išgarsinusi Marija Alseikaitė Gimbutienė ir Ramutė Rimantienė, tarptautinį pripažinimą pelniusi tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Gimnazijoje mokėsi pora metų už Dalią jaunesnė Birutė Ciplijauskaitė, kuri tapo pasaulyje žinoma ispanų literatūros tyrinėtoja, Viskonsino (JAV) universiteto profesore, mokslininke, literatūros kritike, vertėja, aktyvia lietuvių literatūros vertintoja ir propaguotoja.
1941 m. birželio 14-ąją, trečią valandą nakties visa Grinkevičių šeima – motina, tėvas, keturiolikmetė duktė Dalia, šešiolikmetis brolis Juozas buvo suimti ir ištremti iš Lietuvos. Pavilnyje nuo šeimos atskirtas tėvas, išsekintas bado, 1942 m. mirė Sverdlovsko srityje Gario lageryje. Tėvo kapas nesurastas.
Motina su sūnumi Juozu ir dukra Dalia ištremti į Altajaus kraštą, po metų – 1942-aisiais dar šiauriau – į Jakutijos Arkties Trofimovsko salą prie Laptevų jūros. 450 lietuvių, daugiausia moterys ir vaikai rugpjūčio 28-ąją, prieš poliarinę žiemą išlaipinami saloje, kurioje, kiek akys matė, driekėsi plyna, samanomis apaugusi tundra. Patys turėjo pasistatyti didžiulį baraką iš plytų, samanų, lentų. Visas traukinio vagonas apsigyveno dideliame kambaryje – apie 8 m. pločio ir 25 m. ilgio. Pastate – apie 20 tokų „kambarių“, juose įsikūrė lietuviai, suomiai, jakutai. Nuo poliarinės nakties speigo mėgino gintis kūrendami vidury barako pastatytą metalinę statinę-krosnelę. Tačiau kova buvo nelygi, – Grinkevičiūtės liudijimu, per žiemą lageryje mirė kas antras tremtinys.
Badas, šaltis, utėlės, skorbutas, negalintys pakilti nuo gultų ligoniai, mirštantys ar mirę žmonės, – sunkiai įsivaizduojamos gyvenimo sąlygos nenuslopino troškimo mokytis. Į atmintį įstrigo džiugi žinia – nuo gruodžio pirmos atidarė septynmetę mokyklą. Dalia iki pietų kartu su suaugusiais vilkdavo iš užšalusios upės rąstus, nuo pirmos – mokydavosi. Dalia troško mokytis, kad ištrūktų į Jakutską tęsti studijas technikume ir kad galėtų išvežti iš lagerio sunkiai sergančią motiną. Mokymuisi sąlygų nebuvo, poliarinę naktį barako gyventojai pasišviesdavo tik balanomis.
Gavusi leidimą mokytis, 1947 m. Dalia su motina ir broliu atvyko į Jakutską. Paaiškėjus, kad dukra sunkiai sergančią motiną išvežė iš lagerio be leidimo, Dalia buvo nubausta, – atimtas leidimas mokytis, ji pati priversta dirbti Kangalaso anglies kasyklose. 1949 m. vasarį Dalia su motina pabėgo į Lietuvą. Slapstėsi pas gimines ir pažįstamus, galiausiai apsigyveno tėvo pastatytuose namuose Kaune. 1950 m. gegužės 5 d. motina mirė. Dukra įvykdė motinos valią palaidoti ją Lietuvoje, – negalėdama legaliai to padaryti kapinėse, slapčia palaidojo tėvų namo rūsyje.
1949–1950 m. Grinkevičiūtė rašė tremties atsiminimus. Nujausdama pavojų, rankraščius užkasė sode po krūmu (grįžusi iš tremties, atsiminimų rankraščių nerado, jie buvo surasti ir restauruoti tik 1991 m.). 1950-ųjų rudenį buvo saugumo suimta ir kalinama Gorkio srities Unžlago kalėjime. Lageris nustebino gausybe puikių ir šviesių žmonių. Grinkevičiūtei atrodė, kad Stalinas čia uždarė šalies protą, garbę ir sąžinę. Kalėjo mokslininkai, konstruktoriai, kino ir teatro aktoriai, dėstytojai, gydytojai, studentai. Po Stalino mirties 1953 m. ji buvo paleista iš kalėjimo ir pakartotinai ištremta į Jakutską. Po metų gavo leidimą stoti į Omsko medicinos institutą. Rinkosi mediciną, o ne literatūrą, manydama, kad taip išvengs poltikos moksle bei darbe, tačiau gyvenimas parodė visai ką kita. 1957 m. grįžo į Lietuvą ir tęsė studijas Kauno medicinos institute. 1960-aisiais baigusi studijas su pagyrimu, įsidarbino gydytoja Žemaitijos miestelio Laukuvos ligoninėje (Šilalės raj.).
1970 m. Grinkevičių šeima buvo reabilituota. Tačiau saugumo ir komunistų partijos veikėjų persekiojimai nesibaigė, atvirkščiai, tapo dar ciniškesni. 1972 m. gegužės 15 d. susideginus Romui Kalantai, prasidėjus neramumams Kaune, sugriežtėjo KGB veikla. Rajono partijos komitetas įsakė vyriausiąjam rajono gydytojui atleisti Ginkevičiūtę. Kova tęsėsi du metus, – 1974-aisiais saugumo organų reikalavimu nepriekaištingai dirbusi daktarė buvo atleista iš darbo. Likusi be pastogės ir pragyvenimo šaltinio, apsigyveno pas Aldoną Šulskytę. Tuo metu tai buvo labai drąsus bičiulės poelgis, nes už bendravimą su tremtiniais, valdžiai nepaklususiais asmenimis, juolab – už pagalbą grėsė dideli nemalonumai.
1974 m. atsiminimus parašė iš naujo ir slapta perdavė pirmiesiems vertintojams – Rusijos disidentams, žmogaus teisių gynėjams Jelenai Boner ir akademikui, Nobelio premijos laureatui Andrejui Sacharovui. Sukrėstas žiaurios tikrovės, Sacharovas pareiškė, kad apie tai turi žinoti pasaulis. Atsiminimai pirmą kartą išspausdinti 1979 m. Paryžiuje leistame rusų disidentų leidinyje Pamiat (Atmintis). 1981-aisiais atsiminimai, pavadinti Lietuviai tremtiniai Jakutijoje išspausdinti JAV, Juozo Prunskio sudarytame leidinyje Lietuviai Sibire. Pasirodžius atsiminimams Vakaruose, prasidėjo tardymai.
1987 m. vasarą Grinkevičiūtė atvežė į Vilnių atsiminimus apie Sibirą didžiausiam autoritetui – Justinui Marcinkevičiui. Tačiau laikas pasirodyti tokiam tekstui Lietuvoje dar buvo neatėjęs. Giliai sujaudintas poetas rankrašį perskaitė, pasidarė daugybę įrašų ir... grąžino autorei. 1987 m. gruodžio 25 d. Grinkevičiūtė mirė, palaidota Kauno Eigulių kapinėse.1988 m. atsiminimų rankraštis antrą kartą atkeliavo į Vilnių. Šį kartą – Marcinkevičiaus iniciatyva. Jis parengė dirvą rankraščio publikavimui. Gegužės mėnesį Literatūra ir menas išspausdino poeto straipsnį Reabilituota – 1970 metais. Skaitytojai supažindinti su daugeliu atsiminimų fragmentų, siekiant panaikinti galimus kaltinimus, tremtinių nekaltumas pagrįstas stropiai surankiotomis citatomis iš Mažosios tarybinės enciklopedijos, Lietuviškos tarybinės enciklopedijos, Lietuvos TSR istorijos ir kt.
Liepos menėsį žurnalo Pergalė (dab. Metai) skaitytojus sukrėtė Lietuviai prie Laptevų jūros (pavadinimą pasiūlė Kazys Saja). „Nieko baisesnio šia tema iki šiol mes nežinojom“, Literatūroje ir mene rašė Vytautas Martinkus. 1995 m. Jakutske išleistoje knygoje Lietuviai prie ledjūrio, yra išversti į anglų, vokiečių, rusų, italų ir kitas kalbas.
Po Grinkevičiūtės mirties rankraščių likimu ir jų autorės atminimo išsaugojimu rūpinosi Šulskytė. Ji parašė atsiminimus Daktarė Dalytė (išsp. 1995), iki mirties 2008-aisiais rūpinosi Grinkevičiūtės atminimo įamžinimu, memorialiniu butu.
Grinkevičiūtės atsiminimai apie tremtinių kančias, greta Balio Sruogos Dievų miško atskleidžia abu baisiosioms totalitarinėms sistemoms priklausiusius lagerius. Išskirtinis abiejų kūrinių bruožas, – ne tik lietuvių, bet ir pasaulio literatūroje, – pasakojama apie įvairių tautų žmonių likimus, išvengiama vienai nacijai tekusių skriaudų akcentavimo. Grinkevičiūtės kūriniai įsirašo į egzistencialistinio absurdo literatūros kontekstą.

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Literatūra

Grinkevičiūtė

Ar žinote, kad...