kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Kavolis


Vytautas Kavolis (1930–1996) – nepriklausomas lietuvių intelektualas, sociologas, kultūros istorikas, literatūros kritikas, civilizacijų tyrinėtojas. Keturis dešimtmečius vadovaudamas „Santaros-Šviesos“ organizacijai, redaguodamas
Metmenų žurnalą, jis žymėjo modernios, pasauliui atviros lietuvių kultūros gaires ir pats tokią lietuvybę kūrė. Pasak rašytojo Tomo Venclovos, Kavolis, „kaip anuomet Simonas Daukantas ir Vincas Kudirka, apibrėžia ištisą laikotarpį ir kryptį lietuvių kultūroje“.
Vytautas Kavolis buvo vienturtis Martyno Kavolio, Nepriklausomybės kovų savanorio, teisininko, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo, evangelikų liuteronų kunigo, sūnus. Gimė ir augo Kaune, nuo mažumės – tarp knygų. Nuo šešerių lankė prestižinę Kauno katalikiškąją gimnaziją. Klasės draugai atsimena, kad Vytautas buvęs kaip „Kiplingo katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas“. Jis nesidomėjo niekuo, kas žavėjo jo amžiaus vaikus. Su juo galėjai kalbėti tik apie perskaitytas knygas ir aptarinėti rimtus gyvenimo klausimus. Pasak draugų, „nuo pat vaikystės Kavolis buvo stebėtinai vientisa asmenybė, turinti tvirtas pažiūras ir nepaprastai vertinanti ištikimybę“. 1940 m. Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, suvalstybintos gimnazijos mokiniai verčiami stoti į komunistinę Lietuvos pionierių organizaciją: dauguma paklūsta, o Vytautas – ne. „Išstatytas prieš kelis šimtus bendraamžių, gėdinamas paties mokyklos direktoriaus, nesivargino pasiteisinti nė žodžiu, o veide liko įprastinė ramybės ir paniekos išraiška“, – prisimena bendramoksliai. Su klasės draugais pionieriais Kavolis nustojo sveikintis ir kalbėtis. Jiems nustebus, šaltai paaiškino: „Su išdavikais nekalbu“.
Vaikystės metais Vytautas „leidžia“
Aušrą – ranka rašytą „neperiodinį jaunimo žurnalą“, kuriame rimtai svarsto politikos, literatūros, istorijos klausimus. Žurnalo leidybą tęsia ir Vokietijoje, kur 1944-aisiais pasitraukusi iš okupuotos Lietuvos atsiduria Kavolių šeima. Kartu su kitais pabėgėlių vaikais jis mokosi Hanau lietuvių gimnazijoje. Čia priklauso literatūriniam moksleivių kudirkiečių būreliui, redaguoja jo laikraštį Aukuras, rašo kritikos straipsnius, feljetonus. Vyresniųjų klasių gimnazistus stebina savo apsiskaitymu, vokiečių filosofų citatomis ir literatūrinėmis provokacijomis. Johano Volfgango Gėtės (Johann Wolfgang von Goethe) Faustą tuo metu vokiškai mokėjęs atmintinai.
1949 m. baigęs gimnaziją Vokietijoje, Kavolis vyksta gyventi ir mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia 1950–1952 m. studijuoja sociologiją Viskonsino ir Čikagos universitetuose, nuo 1952-ųjų – sociologiją ir antropologiją Harvarde. Šiame universitete lieka dėstyti, o 1960 m. apgina disertaciją, kurioje tiria Rytų Vokietijos totalitarinę visuomenę.
Studijas Amerikos universitetuose Kavolis derina su nepaprastai aktyvia lietuviška visuomenine veikla. Kartu su savo bičiuliu ateitininku Vytautu Vardžiu 1951 m. JAV jis įsteigia Lietuvių studentų sąjungą ir jai vadovauja. Apie Kavolį telkiasi nepriklausomi studentai, kurie, 1954-aisiais suvažiavę į Tabor Farmos poilsiavietę Mičigano valstijoje, įkuria Lietuvių Studentų Santarą – duoda pradžią liberaliai „Santaros-Šviesos“ organizacijai.
Studentas, vėliau jaunas dėstytojas Vytautas Kavolis, bendradarbiaudamas net su keliais išeivijos leidiniais, skvarbiai analizuoja egzistencinę jaunosios lietuvių kartos būklę, aptaria galimas jos idėjines atramas, kelia jaunimui naujus tautinės ir visuomeninės veiklos uždavinius. Jis siūlo nepriklausomiems lietuviams remtis savitu kultūriniu liberalizmu – būnant skirtingų įsitikinimų ir ideologijų, gerbti vieniems kitų sąžinės laisvę. Būtent laisvė, pasak Kavolio, yra esminė žmogaus egzistencijos problema. Tik laisvas gyvenimas esąs vertas žmogaus. Tačiau tikra laisvė galima tik tada, kai ji paremta žmogaus sąžine: „Tik sąžiningieji gali su laisve gyventi, jos nenužudydami. Tik tie, kurie pajėgia laisvai įsipareigoti ir ištikimai savo įsipareigojimus vykdyti, turi teisę reikalauti sau laisvės“. Laisvai apsispręsdamas, žmogus privalo būti atsakingas ir prieš savo bendruomenę. Su visuomene, tauta laisvą žmogų turėtų jungti patikimi įsipareigojimų ryšiai. Iš esmės liberalizmas, sako Kavolis, tai laisvę branginančių asmenybių „veiklos bendruomenėje programa“, tai laisvų žmonių pagarbus „tarpusavio santykiavimo būdas“. Mat „kad galėtum būti savimi, reikia turėti kam priklausyti“. Tik priklausydamas bendruomenei, istorijai, tradicijai, nepriklausomas žmogus gali susikurti vertingą gyvenimą.
Kavolio įsitikinimu, tėvynės netekusiam jaunimui labai svarbu „išryškinti bendras vertybes, rišančias visus prieš komunizmą kovojančius lietuvius“. Viena tokių vertybių – „tikėjimas nelygstamu žmogaus asmenybės vertumu“, pasitikėjimas „žmogaus pajėgumu pačiam kurtis savo gyvenimo prasmę“. Kita pamatinė vertybė – tai lietuvybė. Pasak Kavolio, modernus žmogus gali išsigelbėti nuo nevilties tik „įsijungdamas į prasmingą bendruomeninį veikimą“: „vienu iš pagrindinių kriterijų žmogaus vertei nustatyti mes laikome jo įsirikiavimą į organizuotą veiklą ir jo realų darbą bendrajam reikalui, kuris vadinasi lietuvybė“.
Kavolis iškelia savo kartai gyvosios lietuvybės idėją. Pasak jo, lietuvių kultūra sunyks, jei jaunimas ir toliau ją tapatins tik su vyresnės kartos prisiminimais, jei pasitenkins tik skautiškų „laužų kultūra“. Iš tėvų perimtas tautinis palikimas turėtų būti sujungtas su modernaus žmogaus patirtimi. Lietuvybė turės ateitį tada, „jei pajėgs savyje sutalpint ir išreikšt visą šiandieninio žmogaus sielą“, jei jaunimui pakaks „drąsos savo lietuvybėje išgyventi visą savo žmogiškumą“. Kavolis pasiūlo nepriklausomųjų sambūriui moderniosios lietuvių kultūros manifestą:
Mes tikime lietuvybės prasme. Tikime, kad lietuvybėje mes galime būti pilnais žmonėmis, ir kad jinai gali duoti tai, ko pažangiam dvidešimtojo amžiaus vidurio žmogui reikia. Ir tikime, kad ko jai trūksta, tai mes duosime. [...] Šį tikėjimą lietuvybės verte žmogui ir žmogaus įsipareigojimą lietuvybei vadiname savo lietuviškumu.
Neatskiriama lietuvybės dalimi Kavolis laikė politiką. Demokratinės bendruomenės nariams, pasak jo, reikalingas politinis ir pilietinis susipratimas. Kad gebėtų gyventi prasmingai, jaunimas turi mokėti jam brangias vertybes ir idėjas ginti viešajame gyvenime, pasipriešinti prievartai, melui, neteisybei. „Santara-Šviesa“ turėtų kuo daugiau jaunimo panardinti ne tik į kultūrinio, bet ir į politinio gyvenimo bangas. „Aštuonioliktieji metai yra saugus amžius ne tik meilei, bet ir politikai“, – su šypsena pastebi Kavolis. „Santaros-Šviesos“ vardu jis paskelbia moralios, jautrios, humaniškos – švelnių rankų – politikos deklaraciją:
Mes užsiangažuojame švelnių rankų politikai žmogiškosios sielos atžvilgiu ir tos politikos įgyvendinimui bendruomenėje. Kaip tiktai šis noras užsitikrinti savo vidinio pasaulio prasmingumą humanistą verčia būti ir efektyviu politiku, nes kitaip jis bus sutriuškintas efektyvių politikų, kurie nėra humanistai. Pasaulyje, kurio tikrovę vis dar definuoja totalitarizmo vaiduoklis, net ir Hamletas turi teisę būti vien Hamletu tiktai Ofelijai.
Taigi humanistai, kultūros žmonės privalo imtis politikos, kad nejaustų prasmės stygiaus, kad nebūtų sutriuškinti brutalios prievartos, kad savo visuomenės gyvenimą padarytų padoresnį, prasmingesnį ir žmoniškesnį. Daug vėliau, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, šia nuostata remdamasis Kavolis palaikys Stasį Lozoraitį ir Valdą Adamkų – tikės, kad jie gali atkurtoje valstybėje įtvirtinti moralios politikos principus.
1959 m. Vytautas Kavolis pradeda leisti
Metmenų žurnalą – jo skleistos gyvosios, modernios lietuvybės kūrinį. Šis intelektualus kultūros ir politikos leidinys bei „Santara-Šviesa“, kurios pripažintu „dvasios tėvu“ Kavolis buvo, daugiau nei keturis dešimtmečius būrė lietuvių išeivijos menininkus ir mokslininkus, kėlė ir svarstė esminius lietuvių visuomenės klausimus, žymėjo būsimos Lietuvos valstybės, kaip laisvų žmonių santaros, kontūrus. Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Antanas Škėma, Algimantas Mackus, Marius Katiliškis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Liūnė Sutema, Valdas Adamkus, Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis, Aleksandras Štromas, Tomas Venclova, Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) – tai „Santaros“ ir Metmenų orbitos žmonės.
Ypatingas dvasinis ryšys Kavolį siejo su jo kartos poetais: Mackumi, Nyka-Niliūnu, Liūne Sutema. Būtent Kavolis, filosofiškai interpretuodamas jų kūrybą, sukūrė įtaigų „nužemintųjų generacijos“ sielos paveikslą, suteikė kartai jos vardą ir išryškino egzistencijos atramas. „Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško“, – Mackui skirtais žodžiais nusakė nužemintųjų patriotizmą. Istorijos triuškinimui ir metafiziniam pasityčiojimui jo karta galinti pasipriešinti žmogiškąja atjauta ir solidarumu: „bendras skausmas jungia giliau negu bendras tikėjimas“. Poetui Algimantui Mackui, pasak jo draugų, „Kavolis buvo žmogus, kuris giliau nei kas kitas suvokė mūsų patriotizmą, kuris matė naujos Lietuvos viziją“. Iš tiesų, pats Kavolis savo gyvenimu liudijo nužemintųjų nenusižeminimą. Lietuviškai rašytais mokslo darbais, kuriuose tyrinėjo Vinco Kudirkos asmenybę, Lietuvos Renesanso, Baroko laikų, XIX ir XX a. Lietuvos visuomenės sąmoningumą, jis kūrė pasakojimą apie nepriklausomus lietuvius, stengėsi savo generacijai atrasti namus istorijoje, o pačią lietuvių istoriją pakreipti kūrybingesne, sąmoningesne linkme. „Mums rūpėjo ne pasaulyje paskleisti geriausią galimą nuomonę apie save, bet atlaikyti savo pačių kritinį sprendimą“, – vėliau pasakos apie savo kartą jauniesiems Lietuvos intelektualams.
Kultūros istoriko darbą Kavolis suprato kaip aktyvų dalyvavimą kuriant istoriją. Sociologo tyrinėjimus siejo su visuomenės kritika ir visuomenės raidos projektavimu. Pasaulio civilizacijų studijas jungė su dabarties civilizacijų dialogo paieška. Kavolio manymu, praeities įžvalgos ir metaforos turi žadinti visuomenės vaizduotę, jos sąmoningumą, padėti burti gyvą bendruomenę. Argi negalime pasipriešinti šiandienos pasaulyje stiprėjančiai mechaninei fabriko tvarkai ir kurti laisvos Lietuvos kaip meno kūrinio? – klausdavo Nepriklausomybės metais. Ar kūrybingos visuomenės brandinimas, Lietuvos gyvenimo civilizavimas nebūtų projektas, vertas mūsų bendrų pastangų? Tokie klausimai, pasak Kavolio, reikalingi ir nebaisūs, „tik reikia savimi nepasitenkinančio pasitikėjimo savimi“.
Vytautas Kavolis – pasaulyje pripažintas sociologas ir civilizacijų tyrinėtojas, angliškai rašytose knygose ir straipsniuose analizavęs civilizacijas, nagrinėjęs meno sociologijos ir kultūrinės psichologijos klausimus. Nuo 1964-ųjų iki paskutiniųjų gyvenimo metų jis profesoriavo jaukioje Dikinsono kolegijoje, sykiu vedė seminarus, skaitė paskaitas įvairiuose Amerikos universitetuose. 1977–1983 m. vadovavo Tarptautinei lyginamųjų civilizacijų studijų draugijai, buvo jos prezidentu.
Kavolis ieškojo skirtingų civilizacijų susikalbėjimo, tarpusavio pasitikėjimo, pozityvios sąveikos galimybių. Manė, kad kiekvienoje civilizacijoje esama tam tikro „kultūrinio liberalizmo“, kuris leidžia tarp civilizacijų kurti pasitikėjimo ryšius.
Į Lietuvą Kavolis pirmąkart sugrįžta tik 1992-aisiais – vyksta su senuoju Lietuvos Respublikos pasu, nes tik jį vieną visą gyvenimą turėjo. Niekada neprašė JAV pilietybės – per penkis okupacijos dešimtmečius liko ištikimas Lietuvos valstybei. Atvykęs skaito paskaitas Vilniaus, kitais metais – Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetuose. Tėvynėje imasi įvairių kultūrinių, mokslo, politikos projektų. Nuo 1993 m. Lietuvoje su bendraminčiais pradeda rengti ir metines „Santaros-Šviesos“ konferencijas. 1996-ųjų vasarą, perskaitęs vienoje iš jų pranešimą apie pasitikėjimo problemą, netikėtai Vilniuje miršta. Tai sukrečia artimuosius, bičiulius, studentus.
Išlydėtas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, palaidotas Antakalnio kapinėse. Dailininkė žmona Rita, sūnūs Perkūnas ir Kęstutis liko gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Vytauto Kavolio asmuo, jo idėjos siejo ir tebesieja įvairių patirčių, įvairių kartų mokslo ir kultūros žmones. JAV gyvenantis filosofijos istorikas Kęstutis Skrupskelis yra pastebėjęs: „Lietuvių intelektualinėje istorijoje buvo tik du žmonės, kurie išjudino ištisus intelektualinius sambūrius. Tai Stasys Šalkauskis ir Vytautas Kavolis. Jų pastangomis formavosi tokia aplinka, kurioje net vidutinybės imdavo rašyti aukšto lygio tekstus“.
Vytauto Kavolio brėžta laisvų žmonių kuriamos bendruomeniškos Lietuvos, pasauliui atviros gyvosios lietuvybės vizija yra verta ateinančių kartų pažinimo ir įsipareigojimo.

Darius Kuolys


Vytautas Kavolis. Kudirkos epochos ženklai.Vytautas Kavolis.

Ar žinote, kad...