Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Simonaitytė

Ieva Simonaitytė (1897–1978) – Mažosios Lietuvos regiono atstovė, jautusi moralinę pareigą tapti gimtojo krašto metraštininke. Įdomios biografijos ir tvirto charakterio rašytoja įamžino Mažosios Lietuvos savitumą, apmąstė istorinę šio krašto lemtį, atskleidė Didžiajai Lietuvai mažai žinomos buities freską, nutapė etninių tipažų galeriją, užfiksavo senojo folkloro liekanas.
Simonaitytė save išdidžiai vadino klaipėdiške, pabrėžė pamario ir pajūrio krašto savitumą – net tvirtino apie kitų kraštų žmones negalinti rašyti, nes jų nesuprantanti. 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją. Lietuvių kalba valdančiojo elito buvo toleruojama tol, kol lietuvininkai, senieji krašto gyventojai, buvo ištikimi kaizeriui ir kol neprabilta apie tautinio savarankiškumo siekius. Kultūrinis šio krašto gyvenimas skilo į elitinį, miestiškąjį, vykstantį vokiečių kalba, ir etnografinį, kaimišką, kuriame dar atsirado vietos lietuviškam žodžiui, tiesa, tariamam su vis ryškesniu akcentu. Veiksmingiausiu germanizacijos įrankiu tapo mokykla – ją baigę, lietuvininkų vaikai vokiečių kalbą imdavo vartoti ne tik tvarkydami viešojo gyvenimo reikalus, bet ir kasdienybėje.
Ievą, nesantuokinį kūdikį, nuo turtingo ūkininko Vanagų kaime pagimdė jos motina Etmė, savo gyvenamosios vietos neturinti padienė uždarbiautoja, vadinama „liuosininke“. Penkerių metukų būdama Ieva tapo raiša – nepavyko išgydyti kaulų tuberkuliozės. Su motina keliavo uždarbiaudama, nuo dešimties metų prižiūrėjo svetimus vaikus, mokyklos nelankė, pradėjo skaityti savarankiškai, vartydama Bibliją. Šventraštis ir psalmės užėmė svarbią vietą protestantiškoje lietuvininkų kultūroje: čia vaikai dažniausiai buvo lavinami ir net migdomi ne liaudies dainomis, o savamokslių eiliuotojų išverstomis giesmelėmis, tarp lietuvininkų buvo paplitusi bendruomeninė Biblijos skaitymo tradicija. Biblinė frazeologija, senovinė kalba vėliau veikė Simonaitytės prozos stilių, o Šventraštyje suformuluoti etiniai principai lėmė moralizuojantį pasakotojos toną.
Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu Simonaitytė išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą Angerburge, kur išmoko skaityti vokiškai. Pamėgo sentimentalią bulvarinę vokiečių lektūrą, vadinamuosius „tarnaičių“ romanus. 1914 m. sugrįžusi glaudėsi Vanaguose pas tetą Dūdjonienę, nes motina ištekėjo ir jau turėjo kitą dukterį. Pramokusi siuvėjos amato, Ieva įstengė pati pragyventi, keliaudama iš kaimo į kaimą, net pelnė geros siuvėjos vardą.
Po karo Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, suaktyvėjo ir lietuvininkai, ėmė steigti draugijas, rašyti į Lietuvos spaudą, svajojo apie susijungimą. Simonaitytė tapo „Eglės“ draugijos raštininke. 1921 m. ji persikėlė į Klaipėdą, bendradarbiauvo Prūsų lietuvių balso redakcijoje. Patriotinių jausmų, Maironio, Vinco Kudirkos, Prano Vaičaičio poezijos įkvėpta, Simonaitytė rašė eiles, siuntinėjo jas į laikraščius, skaitė sueigose. Dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime, kurio įspūdžius vėliau aprašė romane Pavasarių audroj (parašytas 1928, išspausdintas 1938).
Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, dirbo lietuviškoje „Ryto“ spaustuvėje bei Klaipėdos seimelio raštinėje mašininke ir pamažu garsėjo kaip literatė. Klaipėdos krašte tvyrojo politinė įtampa, nes lietuvių administracijai nesisekė įsitvirtinti ir jos valdžia buvo labiau formali: ūkinio gyvenimo svertus kontroliavo vokiškai kalbančios gyventojų daugumos renkamas ir vis labiau į nacionalistinį separatizmą linkęs seimelis, su panieka vertinęs centrinės valdžios pasiuntinius iš laikinosios sostinės, savuosius nutarimus spausdinęs vokiškai. Augančio vokiečių nacionalizmo grėsmę Simonaitytė galėjo įvertinti iš arti, pati dirbdama seimelyje, kai pusiau juokais buvo pravardžiuojama Lietuvos „šnipe“, nes skaitė savo eiliavimus viešuose lietuvių renginiuose, priklausė kultūrinei Donelaičio draugijai, spausdino apysakas lietuvių periodinėje spaudoje. Tuo metu intensyviai rašė romaną Aukštujų Šimonių likimas. Tai gyvenimų, likimų, portretų mozaika ir įvykių kaleidoskopas, neturintis priežasčių-padarinių grandinės ir vieningo siužeto, tačiau medžiagą į visumą jungia vienos giminės linija ir virš Mažosios Lietuvos tvyranti nepalankaus likimo atmosfera. Septynios buvusių bajorų Šimonių kartos, du šimtmečius naikinamos karų, marų, kolonizatorių, silpnės ir smuks iki visiško nutautėjimo bei skurdo, perteikdamos gimtojo krašto liūdną likimą. Pagrindinis romano konfliktas, kaip ir Donelaičio poemoje, vyksta tarp žemės senbuvių ir atėjūnų, visomis priemonėmis siekiančių įsitvirtinti – kalba, įstatymais, madomis. Išdidžios senosios giminės atkakliai gina savo papročius, tikėjimus, kalbą, tačiau jų vaikų tvirtumas blėsta, atakuojamas privilegijų, buitinio komforto, kosmopolitinių pagundų. Simonaitytė neslepia savo simpatijų ir antipatijų, jos pozicija atvira ir aiški, bet istorinė tiesa diktuoja graudžią minorinę gaidą. Dešimt metų rašytas kūrinys augo ir plėtojosi, o Simonaitytė brendo kaip rašytoja. Pasak literatūros istoriko Vytauto Kubiliaus, ji „pradėjo vos įvaldžiusi lietuviškos frazės rašybą ir intonaciją, o baigė brandžia poetinių regėjimų ir plastinių vaizdų menininke. [...] Galima sakyti: I. Simonaitytė sukūrė romaną, bet galima sakyti ir atvirkščiai: romanas sukūrė I. Simonaitytę – rašytoją“. Kai baigtas kūrinys pateko profesionalių vertintojų akiratin, jie buvo sužavėti. Romanas 1935 m. buvo išspausdintas Klaipėdoje, o po metų kaip geriausias metų kūrinys gavo patį aukščiausią apdovanojimą Lietuvoje – valstybinę premiją. Savamokslė rašytoja kaipmat išgarsėjo, buvo priimta į Rašytojų Sąjungą. 1939 m. Simonaitytė paskelbė stambiausio savo kūrinio, romano Vilius Karalius, pirmąją dalį.
Per Antrąjį pasaulinį karą buvo vokiečių suimta ir tardoma gestapo. Sovietinės armijos laukė kaip išvaduotojos, džiaugėsi, kad prie Lietuvos vėl prijungtas Klaipėdos kraštas, kad iš jo išvyti vokiečiai, publikavo apsakymus apie hitlerinę okupaciją. Romane Pikčiurnienė (1953) pagal socrealizmo schemą „demaskavo“ vargšų išnaudotojus „buožes“. Sovietinė valdžia iš žemiausių sluoksnių kilusią ir daug vargo mačiusią rašytoją pavertė reprezentacine figūra – davė nemažą pensiją, nuolat rinko į deputatų tarybą, išleido šešis tomus Raštų, 1958 m. paskyrė pirmąją Lietuvos SSR valstybinę premiją už romaną Vilius Karalius. Septintąjį dešimtmetį pasirodžiusioje autobiografinėje trilogijoje O buvo taip (1960), Ne ta pastogė (1962), Nebaigta knyga (1965) Simonaitytė dar kartą išgyveno savo likimo vingius, ypač daug dėmesio skirdama vaikystei. Luoša Evikė ir netekėjusi jos motina yra kaimo atstumtosios, ne kartą įžeistos ir paniekintos, tačiau vaiko širdis linkusi mylėti ir tikėti gyvenimu. Dviejų kultūrų sankirta atsiduria ir šios trilogijos dėmesio centre.
Simonaitytė – unikalus fenomenas, jos savita kūryba išsiskiria autentiškomis konkretaus regiono detalėmis, dėmesiu folkloriniam jau išnykusios etninės grupės paveldui, psichologizuotais ir kartu melodramatiškais veikėjų portretais, pasakojimo ekspresyvumu ir sklandumu. Simonaitytės ir Vydūno raštai – paskutiniai, talento brandumu išsiskiriantys Mažosios Lietuvos literatūrinės tradicijos, nutrūkusios dėl istorinių aplinkybių, akordai.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Literatūra

Simonaitytė

Ar žinote, kad...