Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Grušas

Juozas Grušas (1901–1986) – klasikinės ir modernios novelės, istorinės ir XX a. problematiką gvildenančios dramaturgijos kūrėjas. J. Grušo kūrybai būdinga moralinė-etinė problematika, formos konstruktyvumas, intelektuali polemika, apibendrinta gėrio ir blogio kova, kurioje ieškoma humanistinės žmogaus egzistencijos prasmės.
J. Grušas gimė 1901 m. Žadžiūnų-Kalniškių kaime, Šiaulių apskrityje, valstiečių šeimoje. Pirmasis J. Grušo mokytojas buvo lietuvių poetas, draudžiamos spaudos platintojas , kuris išmokė rašyti, sudomino literatūra. m. J. Grušas baigė pradžios mokyklą. Savarankiškai pasimokęs, m. įstojo į , kurią baigė m. ir įstojo į Lietuvos Universitetą (nuo 1930 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas). Studijavo Teologijos-filosofijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą, vokiečių literatūrą, pedagogiką. Pirmuosius kūrinėlius paskelbė dar mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, studijuodamas universitete pradėjo spausdinti feljetonus, apsakymus. Universitete priklausė A organizacijai bei katalikiškai korporacijai „Šatrija“, kurią globojo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. „Šatrijos“ draugijai savo laiku priklausė ne viena lietuvių kultūrai reikšminga figūra: Juozas Paukštelis, Salomėja Nėris, Jonas Grinius, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Maceina ir kiti literatai, muzikai, dailininkai, teatralai. Universitete J. Grušas pradėjo gilintis į dramos ir teatro problematiką, – ateitininkų statomus misterijų spektaklius pavadino „ateitininkų menu“, misteriją laikė žanru, kuris „geriausiai tinka retrospektuoti (įžvelgti) lietuvių tautos praeitį ir išreikšti vingiuotai lietuvių tautos likimo valiai“.
Studijų metais J. Grušas kūrė realistines-psichologines noveles, į prozos poetiką gilinosi 1931 m. apgintame diplominiame darbe „Vinco Krėvės realistinė beletristika“. Baigęs universitetą mokytojavo Kaune, redagavo „Mūsų laikraštį“, 1932 m. kartu su inicijavo Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimą, –1938 m. buvo draugijos pirmininkas. 1941– m. gyveno žmonos gimtinėje , dirbo žemės ūkio darbus, kurį laiką dėstė vokiečių kalbą, 1944–1947 m. dirbo Šiaulių dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1949 m. gyveno Kaune. Žaliakalnyje veikia J. Grušo memorialinis muziejus.
1928 m. išėjo pirmasis apsakymų rinkinys Ponia Bertulienė, 1935 m. parašė satyrinį romaną Karjeristai, 1937 m. išleido apsakymų rinkinį Sunki ranka, apdovanotą „Spindulio“ bendrovės literatūrine premija. Novelės „Sunki ranka“, „Už saulę gražesnis“, „Gera širdis“, „Užgesusi žvakė“, „Kelionė su kliūtimis“ išsiskiria formos precizika ir kryptinga, psichologiškai motyvuota pasakojimo įvykių eiga. Tai klasikinės novelės su „modernizmo punktyru“ (G. Vanagaitė). Po 30 m. rašytojas sugrįžo prie novelės žanro, – 1969 m. išėjusiame rinkinyje Rūstybės šviesa rašytojas atsisakė tradicinės epinio pasakojimo formos, konkrečių laiko ir vietos nuorodų. J. Grušas „pirmasis realizavo prozoje abstrakčių, befabulinių konstrukcijų meninius principus, paplitusius to meto tapyboje ir poezijoje“ (V. Kubilius). J. Grušo noveles J. Lankutis pavadino mažąja laboratorija, eskizais, iš kurių vėliau išaugo didesni literatūriniai sumanymai. Mažoje kūrinio erdvėje rašytojas jungia psichologo įžvalgumą, mąstytojo intelektą, drąsią meninę vaizduotę ir nerimastingą dvasinį išgyvenimą.
Reikšmingiausia J. Grušo kūrybos sritis – dramaturgija. J. Grušas pratęsė ir atnaujino lietuvių dramaturgijos tradiciją, sukurtą Vinco Krėvės, Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, ir darė įtaką vėlesnei Justino Marcinkevičiaus, Juozo Glinskio, Kazio Sajos dramaturgijai. J. Grušas susiejo klasikinės ir modernios dramos formas, sukūrė moralinio teismo teatrą, kurio pagrindas – egzistencializmo filosofijos idėjos (R. Pabarčienė), dramų dialoguose dominuoja įtempta polemika, monologuose – vidinis konfliktas.
J. Grušas parašė per 20 draminių veikalų, juose kreipiasi į auditoriją „moralinio kaltintojo balsu, apeliuodamas tiek į praeitį, tiek į dabartį“ (J. Lankutis). Pirmąją dramą „Tėvas“ (vėliau pavadinta „Tėvas ir sūnus“) parašė karo metais Joniškyje, įkalbėtas režisieriaus Juozo Miltinio. 1944 m. vasario 16 d. Kauno dramos teatre įvyko spektaklio premjera (rež. Petras Kubertavičius). 1957 m. sukūrė „Herkų Mantą“ – pirmąją postalininę „atlydžio“ tragediją, kuria paneigė pokario teatre privalomą bekonfliktiškumo teoriją. Rašydamas istorines dramas ir tragedijas – „Barbora Radvilaitė“ (1971), „Švitrigaila“ (1976), „Unija“ (1977), „Rekviem bajorams“ (1978), „Mykolas Glinskis“, „Virgailė“ (1984) dramaturgas nesiekia istorinio autentiškumo, į istoriją žiūri kaip į dabarties analogiją, metaforą, Ezopo kalbos priemonę. Šiuolaikinės problematikos kūriniuose – „Meilė, džiazas ir velnias“, „Adomo Brunzos paslaptis“, (1966), „Pijus nebuvo protingas“ (1974), „Cirkas“ (1976), „Gintarinė vila“ (1979) vaizduoja humanistinių vertybių išbandymus XX amžiuje, kelia laisvės ir atsakomybės klausimus. 2001 m. išspausdintos penktajame dešimtmetyje parašytos, sovietinei valdžiai nepriimtinos dramos „Eduardo Dargio nusikaltimas“ ir „Diktatorius“.
Spektakliai, sukurti pagal J. Grušo dramas tapdavo reikšmingais kultūros įvykiais. Kauno valstybiniame dramos teatre J. Jurašo režisuota „Barbora Radvilaitė“ teatrologų išrinkta šimtmečio spektakliu. Spektakliai buvo kuriami ir daugelyje buvusios SSRS teatrų.
Sovietmečiu spektaklius pagal istorines J. Grušo dramas ir tragedijas Kauno dramos teatre sukūrė režisieriai Henrikas Vancevičius („Herkus Mantas“, 1957), Jonas Jurašas („Barbora Radvilaitė“, 1972), Vytautas Čibiras („Švitrigaila“, 1975), Jonas Vaitkus („Unija“, 1978), Vilniaus Rusų dramos teatre – Ivanas Petrovas („Barbora Radvilaitė“, 1980), Panevėžio J. Miltinio dramos teatre – Julius Dautartas („Mykolas Glinskis“, 1985), Vidmantas Bačiulis LRT sukūrė TV spektaklį „Barbora Radvilaitė“ (1982) ir kt.
Spektaklius pagal šiuolaikinės tematikos J. Grušo dramas Panevėžio dramos teatre sukūrė Juozas Miltinis („Adomo Brunzos paslaptis“, 1966, „Pražūtingas apsvaigimas“, pervadinta tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“, 1967, „Pijus nebuvo protingas“, 1974), Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre Vilniuje – Henrikas Vancevičius („Cirkas“, 1976), Irena Bučienė („Pijus nebuvo protingas“, 1985), Kauno valstybiniame dramos teatre – Gytis Padegimas („Gintarinė vila“, 1984) ir kt.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pagal J. Grušo dramas sukurti ne tik teatrų spektakliai, bet ir kino filmas, opera. Režisierius Povilas Gaidys tragediją „Herkus Mantas“ 1990 m. pastatė Klaipėdos dramos teatre, J. Vaitkus, dar studijų metais Leningrade pastatęs J. Grušo tragikomediją „Meilė, džiazas ir velnias“, prie šio kūrinio dar kartą sugrįžo 2001 m. Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, I. Bučienė sukūrė spektaklį „Barbora Radvilaitė“ netradicinėje erdvėje – Vilniaus Žemutinėje pilyje (1995), Raimundas Banionis sukūrė vaidybinį kino filmą „Džiazas“, pagal tragikomediją „Meilė, velnias ir džiazas“ (2001), kompozitorius Giedrius Kuprevičius pagal tragediją „Herkus Mantas“ 1997 m. Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė operą „Prūsai“ ir kt.

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Literatūra

Grušas

Ar žinote, kad...