Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Nepriklausomos Lietuvos literatūra

Nepriklausomai valstybei kuriantis. Pirmajam pasauliniam karui baigiantis, dvi didžiosios Lietuvos kaimynės bei jos likimo lėmėjos Rusija ir Vokietija buvo nusilpusios dėl jas draskančių vidinių neramumų. Vokietija turėjo pripažinti, kad karas jai nėra sėkmingas, ir pereiti prie derybų dėl paliaubų, kurių sąlygos (griežtai nustatytos vėlesne 1919 m. Versalio taikos sutartimi) buvo skausmingos ir kėlė nepasitenkinimą išvargintos ir nuskurdintos šalies visuomenėje, įžiebė protesto demonstracijas ir net atvedė į revoliuciją. Rusijoje jau buvo įsiliepsnojęs pilietinis karas tarp valdžią užgrobusių bolševikų šalininkų ir priešininkų. Tokiomis aplinkybėmis, susilpnėjus represyvioms centralizuotų valstybių struktūroms, žlungant monarchijoms ir vis labiau bruzdant tautinėms mažumoms bei opozicinėms politinėms grupuotėms, nedidelės lietuvių intelektualų grupės įkvėpta suverenios valstybės vizija pasirodė esanti ne beprotiška avantiūra, o reali galimybė. Ši galimybė sėkmingai realizuota 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Tarybai pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris greitai tapo žinomas visame krašte, nors okupacinė vokiečių cenzūra (o vėliau ir valdančiojo režimo atstovai Berlyne) mėgino nutildyti laisvės reikalaujančius balsus. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, diplomatams dar ilgai teko kovoti dėl Respublikos tarptautinio pripažinimo juridiniu lygmeniu, įteisinti valstybės sienas, steigti jos institucijas, įsivesti savo valiutą ir spręsti daugybę ekonominių, socialinių, švietimo ir kitų problemų. Nemažai žinomų rašytojų tapo besikuriančios valstybės atstovais užsienyje (Jurgis Savickis, Ignas Šeinius, Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius), valstybinių institucijų, visuomeninių draugijų vadovais (Liudas Gira, Vincas Krėvė), išėjo savanoriais į „menininkų batalioną“ (Kazys Binkis).
Karo ir suirutės negandų išblaškyti lietuviai inteligentai, sužinoję apie įvykius tėvynėje, ėmė grįžti į Lietuvą, čia organizuoti kultūrinį gyvenimą, atkurti periodinę spaudą, leisti naujus žurnalus. „Nors dar pakraščiuose tebegirdėti armotų dundesys ir ginklų žvangėjimas – šalies vidury karo susirodytosios žaizdos jau gyja“, – leisdamas „vienintelį paveiksluotos literatūros, meno ir kultūros“ žurnalą Veja 1919 m. entuziastingai rašė Kazys Binkis, pasiryžęs su bendraminčiais tęsti pirmojo lietuvių literatūros žurnalo Vaivorykštė (1912–1913) ir almanacho Pirmasai baras (1915) tradicijas. Tų pačių intencijų kupini buvo ir simbolistai Balys Sruoga bei Faustas Kirša, parengę poezijos ir dailės almanachą Dainava (1920). Binkis netrukus išleido poezijos antologiją Vainikai (1921), atskleidžiančią to meto poezijos spektrą, o pats susižavėjo Berlyno, kuriame tada studijavo, atmosfera ir moderniuoju menu. Vejos teišėjo trys numeriai, solidaus literatūros žurnalo estafetę perėmė Krėvės redaguojami Skaitymai, sutelkę visus garsesnius rašytojus, kurie buvo ir kritikai, ir vertėjai. 1920–1923 m. išleistuose dvidešimt keturiuose Skaitymų numeriuose pasirodė svarbiausi to laikotarpio kūriniai: Krėvės novelės, Vaižganto apysaka Dėdės ir dėdienės, Šatrijos Raganos Sename dvare, Vinco Mykolaičio-Putino, Fausto Kiršos, Balio Sruogos, Kazio Binkio eilėraščiai ir kt. Skaitymai turėjo rimtą kritikos skyrių, kuriame darbavosi Krėvė, Gira ir Sruoga, netrukus išgarsėję kaip „aštriaplunksnė trijulė“, nuo kurios silpnesnius autorius gynė geraširdis Vaižgantas. Jo straipsnis „Knygoms apginti – nuo kritikų“ paskatino pirmą ryškesnę literatūrinę polemiką tarpukariu – svarstyta, ar dar reikia džiaugtis kiekviena lietuviška knyga kaip spaudos draudimo laikais, ar savo literatūrai turime taikyti pasaulinius kriterijus?
Ypač daug svarbių visai valstybei darbų buvo įvykdyta 1920–1923 m. laikotarpiu. 1920 m. daugelio Lietuvos gyventojų balsais išrinktas Steigiamasis Seimas, patvirtinta nuolatinė Konstitucija. Tais pačiais metais Lietuva neteko Vilniaus – jį užėmė lenkų generolo Lucijano Želigovskio daliniai. Vilniaus klausimas rūpės daugeliui patriotiškai nusiteikusių lietuvių visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį.
Algirdas Julius Greimas, kalbėdamas apie ekonominę pažangą Lietuvoje tarpukario metais, pastebėjo: „Man atrodo, kad vertinant vadinamąją ‚smetoninę Lietuvą‘, nepakankamai pabrėžiama tuo metu vykusios ekonominės revoliucijos reikšmė.“ Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, atsigavo žemės ūkis, 1921–1922 m. priimti žemės reformą įteisinę įstatymai, kuriais remiantis stambiųjų dvarų žemė nusavinta ir išdalyta mažažemiams ir bežemiams naujakuriams. Dėl šios reformos šalyje sustiprėjo valstiečių ūkiai, Lietuva tapo išvystyta agrarine valstybe. 1920 m. Kaune įsikūrė 8 bankai, 1922 m. rugsėjo 25 d. į apyvartą paleistas litas. Stiprėjo pramonė – 1921–1924 m. Lietuvoje įsikūrė 379 pramonės įmonės. Visos svarbesnės žemės ūkio šakos buvo suorganizuotos į kooperatines arba akcines organizacijas, sistemingai dirbusias Lietuvos žemės ūkio moderninimo ir ūkininkų kultūrinimo darbą. 1923 m. prasidėjo grūdų eksportas, 1926 m. Lietuvoje veikė 209 dešrų ir konservų gamyklos. Valstybė rėmė pienininkystę, 1927 m. įkūrė „Pieno centrą“, kuris užtikrino, kad Anglija, Vokietija supirkdavo 30 procentų Lietuvoje pagaminamo sviesto. Kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“ nuo 1923 m. sėkmingai užsiėmė žemės ūkio produkcijos eksportu, aprūpindavo ūkininkus reikalingomis prekėmis, „Lietūkio“ agronomai mokė ūkininkus modernesnio ūkininkavimo. Svarbią vietą valstybėje užėmė akcinė bendrovė „Maistas“, kuri vertėsi mėsos perdirbimu ir mėsos produktų eksportu. Tekstilės gaminiais pagarsėjo „Drobė“, kurioje buvo naudota vietinė vilna, linai. 1936 m. visi pramonės vienetai susijungė į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus. Palyginti su XX a. pradžia, ūkininkų padėtis žymiai pagerėjo, o pramonė išaugo ketveriopai. Pagal augalininkystės produkciją Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje.
Netekusi Vilniaus Lietuva gavo Klaipėdą. Tai įvyko po 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo, kurio dalyviai Mažosios Lietuvos lietuvininkai galėjo remtis slapta Lietuvos vyriausybės parama – svarbų vaidmenį organizuojant sukilimą ir koordinuojant sukilėlių veiksmus atliko Šaulių sąjunga, kuriai vadovavo rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius. Lietuva po sukilimo įgijo ne tik nemažą, strategiškai ir ekonomiškai reikšmingą pajūrio ruožą, bet ir rimtų problemų: lietuviškoms valdžios institucijoms sunkiai sekėsi integruoti vokiečių bendruomenę, Klaipėdos krašte sudariusią gyventojų daugumą. Nepriklausomybės laikotarpiu vis dar stiprus buvo Vydūno, kaip Mažosios Lietuvos dvasinio lyderio, autoritetas, Lietuva sužinojo apie jauną ir talentingą šio krašto rašytoją – Ievą Simonaitytę.

Universitetas permainų sūkuryje. 1922 m. Kaune įkurtas Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetas suteikė literatūros procesui akademinį lygį. Tai pirmoji aukštoji mokykla šalies teritorijoje, kurioje visos disciplinos dėstytos lietuvių kalba. Į Humanitarinių mokslų bei Teologijos-filosofijos fakultetus stojo kūrybiškas jaunimas, dėstytojauti buvo kviečiami šviesiausi tautos protai, svečiai iš kitų šalių. Humanitarinius mokslus dėstė daug žinomų asmenybių. Draudžiamojo spaudos periodo specialistas Vaižgantas emocingu, įdomiausiais faktais išmargintu pasakojimu sutraukdavo studentus net iš gretimų fakultetų. Rusų literatūrą ir dramą dėstė profesoriai Krėvė ir Sruoga: jie mėgę kartu pasivaikščioti stebindami praeivius – Sruoga buvo aukšto ūgio, o Krėvė žemas. Preciziškai mintį formuluodavo Vincas Mykolaitis, savo bute rengęs kuriančio jaunimo sueigas. Visuotinės literatūros kursą skaitė profesorius Jonas Mačiulis-Maironis. Kalbos disciplinas universitete dėstė Jonas Jablonskis bei Kazimieras Būga, stilistiką bei antikinę filosofiją – prezidentas Antanas Smetona, prancūzų literatūros istoriją – Vladas Dubas, vokiečių – įspūdingos išvaizdos šveicaras Juozas Eretas. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijos įkūrėjas Paulius Galaunė supažindino su meno istorija. Erudicija imponavo Europos masto filosofai Vosylius Sezemanas, Levas Karsavinas, per metus puikiai išmokę lietuvių kalbą, bei teisininkas Mykolas Riomeris (Römeris), ilgametis universiteto rektorius.
Antrosios Respublikos laikais iš viso įkurtos šešios aukštosios mokyklos (Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijos, Pedagoginis ir Prekybos institutai, Konservatorija, Dailės institutas), kasmet buvo pastatoma ir atidaroma po keliasdešimt naujų pradžios mokyklų bei progimnazijų – šaliai reikėjo naikinti iš carinės Rusijos paveldėtą visuotinį neraštingumą, artėti prie Europos standartų.
Universiteto fakultetai leido savo akademinius leidinius (Darbai ir dienos, Tauta ir žodis, Logos, Soter, Athenaeum, Mūsų senovė ir kt.). Paramos netekusius ir užsidariusius Skaitymus nuo 1924 m. pratęsė Teologijos-filosofijos fakulteto leidžiamas ir Mykolaičio-Putino redaguojamas Židinys – solidžiausias ir stabiliausias tarpukario literatūros ir mokslo žurnalas (1924–1940). Leidinys plačiai reprezentavo lietuvių literatūrą bei kultūrą, jame vengta meninių, nacionalinių ir politinių kraštutinumų, diegta demokratijos ir tolerancijos dvasia, tačiau viešai deklaruota parama Katalikų Bažnyčiai, kurios įtaka tarpukario valstybės gyvenime buvo itin reikšminga. Be grožinės publicistikos, Židinyje buvo akademinio bei visuomeninio gyvenimo, pasaulinio mokslo apžvalgų, knygų bei žurnalų recenzijų skyriai.
Dėstytojai ir studentai susitikdavo ne tik akademinėse įstaigose ar periodinių leidinių puslapiuose, bet ir draugijose, iškylose, literatūros vakaruose. Ypač reikšminga buvo „Šatrijos“ meno draugija, įsteigta Šveicarijoje išsilavinimą įgijusių profesorių Ereto bei Mykolaičio-Putino, kurie siekė diegti Lietuvoje Vakarų Europos moderniosios krikščionybės vertybes. Devizu pasirinkusi filosofo Stasio Šalkauskio mintį, jog menas turi tarnauti grožiui, o grožis – gyvenimo tobulumui, draugija per ilgą savo veiklos laikotarpį (1924–1940) telkė gabiausią Lietuvos jaunimą (žinoma daugiau kaip trys šimtai narių), lavino literatūrinį ir estetinį skonį, ugdė filosofinę mintį, formavo universalią pasaulėžiūrą. Su „Šatrijos“ draugija susijęs jaunųjų katalikų sąjūdis, Lietuvos kultūrą praturtinęs neoromantine poezija, reikšminga publicistika ir eseistika (Juozo Keliuočio žurnalistinė veikla), neotomistinės ir egzistencinės filosofijos tyrinėjimais, reikalavęs demokratiškesnės santvarkos (deklaracija „Į organiškos valstybės kūrimą“, 1936). Steigėsi ir savo ideologiją apibrėžė kairiosios (aušrininkų) bei dešiniosios (neolituanų) studentų organizacijos.

Tolstant nuo demokratijos idealų. Iššūkiu visuomeninėms organizacijoms tapo 1926 m. įvykęs valstybės perversmas, pristabdęs pilietinės visuomenės formavimąsi, suvaržęs daugelį laisvių, įtvirtinęs vienvaldę tautininkų partijos ir prezidento Smetonos diktatūrą. Autoritarinis tautininkų režimas, nors ir išlaikęs antidemokratines nuostatas, vis dėlto evoliucionavo: po 1929-ųjų, kai iš pareigų buvo atleistas radikalesnių tautinių pažiūrų ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, pernelyg uoliai rūpinęsis sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ formavimu, diktatūra nebebuvo tokia griežta – atkurtos kai kurios opozicinės partijos (krikščionių demokratų, socialdemokratų), nebepuoselėta vilčių žūtbūt „sulietuvinti“ gana gausias tautines mažumas. Smetona, prezidentas eruditas, klasikinės filologijos profesorius, netapo fašistiniu diktatoriumi ir laikėsi nuosaikaus „vidurio kelio“, propaguodamas neutraliteto, nesijungimo į karinius blokus politiką. Buvo plėtojami politiniai ryšiai tarp Baltijos valstybių, tačiau dažniausiai apsiribota aptakiomis deklaracijomis – nesirūpinta net kariniu bendradarbiavimu, nors visų Baltijos respublikų valdžia turėjo pastebėti grobikiškas didžiųjų totalitarinių valstybių užmačias.
Būtent nuosaikios autoritarinės Smetonos diktatūros sąlygomis buvo sukurta daug tikrų literatūros ir meno šedevrų – valdžia skatino dailininkus bei rašytojus stipendijomis ir premijomis, menininkai dažnai buvo siunčiami studijuoti į užsienį (dažniausiai į Prancūziją). Valstybė ir toliau orientavosi į Vakarų kraštus, su kuriais buvo palaikomi ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. Rytiniai prancūziški ir vokiški dienraščiai Kauną pasiekdavo tos pačios dienos vakare. Ryšiams su Vakarų Europa labai trukdė neišspręstas konfliktas dėl Vilniaus su Lenkija, o po 1933 m., kai Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, grėsė pavojus prarasti ir Klaipėdą, kurioje neramumus kėlė vietiniai vokiečiai. Pesimistines nuotaikas, intensyvėjančią emigraciją iš Lietuvos skatino ir trečiojo bei ketvirtojo dešimtmečių sandūroje Vakarų Europą ir JAV sukausčiusi ekonominė krizė. Visa tai vertė susimąstyti apie Vakarų pasaulį vienijusios kapitalistinės socialinės sistemos trapumą ir netobulumą.
Politinė atmosfera Nepriklausomybės laikotarpiu buvo nerami, ji veikė ir literatūrą. Entuziazmą išsilaisvinus iš carinės priespaudos jau po kelerių metų ėmė drumsti nusivylimo balsai (Maironio „Skausmo skundas“), tačiau jie nebuvo gausūs, kai kada į juos reaguota su pašaipa. Daug eksperimentuota, ieškota naujų išraiškos formų. Kūrėjai suprato, kad per trumpą laiką nacionalinė literatūra turi išeiti visą modernių permainų „kursą“. Pesimistinės ir katastrofinės nuotaikos prasiveržė eilėraščiuose, rašytuose prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią (Bernardo Brazdžionio „Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“, Jono Aisčio „Džiazas“: „Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu, / Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa“). Poezija žengė kartu su gyvenimo avangardu, dar nebuvo praradusi pranašystės įtaigumo, todėl populiari: poetai tebelaikyti romantiškais genijais, traukiančiais paskui save sekėjų minias.

Svarbiausios trečiojo dešimtmečio poezijos ir prozos stilistinės kryptys. Trečiojo dešimtmečio literatūroje poezija išties dominavo. Zenitą pasiekė simbolizmas, stipriausias paskatas gavęs iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės, Jurgio Baltrušaičio, rusų ir prancūzų simbolistų kūrybos. Sruogos fragmentiškas, asociacijomis plazdenantis eilėraštis (rink. Saulė ir smiltys; 1920, Dievų takais, 1923) išreiškė subjektyvią nuotaikų kaitą, užuominų, nutylėjimų, vaizdinės bei muzikinės improvizacijos žaismą, nuolat keičiantį prasmės akcentus. Šiuos impresionistinės poetikos elementus jis jungė su simbolizmui būdingais įvaizdžiais (gulbė, mėlyna paukštė, balta viešnia, žvaigždė, gelmė, sutemos, aukuras), lietuvių liaudies dainų motyvais ir intonacijomis. Mykolaičio-Putino poezijoje (rink. Tarp dviejų aušrų, 1927) simboliais išreiškiamas iš romantizmo perimtas asmenybės dramatiškas konfliktas su aplinka ir savimi, meditacinės nuotaikos, aukštųjų vertybių trauka. Poetas simbolį perkėlė į filosofinių apmąstymų orbitą bei nuolatinę savianalizę. Kalnų ir bedugnių, viršūnių ir gelmių simboliai perteikė dualistinę pasaulio sampratą; vergo, kalinio, klajūno įvaizdžiai – savęs ieškančio žmogaus dramatišką savijautą; žvaigždėtos nakties, Rūpintojėlio, ilgesio viešnios vizijos – dvasinės harmonijos, meilės poreikį. Simbolizmas psichologizavo ir intelektualizavo lietuvių eilėraštį, sukūrė aukštąjį literatūros stilių.
Prieš perdėtai rimtą literatūrą ėmė maištauti vakarietiškojo ekspresionizmo, futurizmo, siurrealizmo, dadaizmo manifestais bei eksperimentais susižavėjusių ir Kazio Binkio suorganizuotų lietuvių avangardistų būrelis – pats Binkis, Petras Tarulis (Juozas Petrėnas), Salys Šemerys, Juozas Žlabys-Žengė, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Antanas Rimydis, Butkų Juzė (Juozas Butkus). Ši jaunų bendraminčių kompanija 1922 m. pradžioje išleido reklaminį laikraštį Keturių vėjų pranašas, o 1924–1928 m. – keturis žurnalo Keturi vėjai numerius. Keturvėjininkai siekė šokiruoti visuomenę ir išjudinti sustingusią literatūros „pelkę“, įnirtingai puldami ir parodijuodami pseudopatriotinę patetiką, pašiepdami maironiškąjį romantizmą, išpūstą simbolizmą, verksmingą sentimentalizmą, nudailintą estetizmą, religines dogmas, įgrisusį patosą, nusaldintą toną, grožio kultą, išpuoselėtą eilėdarą. Tarulis parodijavo Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimus, Butkų Juzė – Baranausko Anykščių šilelį, Tilvytis – Binkio „Gėles iš šieno“. Jie siūlė atsigręžti į primityvų, „sveiką“ liaudies meną, šnekamąją gatvės kalbą, prozišką žodį (Donelaitis keliamas kaip pavyzdys), sekdami rusų futuristais ir vokiečių ekspresionistais poetizavo didmiesčio ritmą, žavėjosi mašinomis ir mechanizmais. Keturvėjininkai siekė sugriauti kūrėjo – tautos pranašo, žynio, žodžio mago – mitą, teigė, kad grožinis kūrinys yra amatininkiškai konstruojamas. Garbino jaunystę, veržlumą, vadavimąsi iš kaustančių mandagumo ir formos kanonų, valiūkiškai provokavo, maišydami aukštąjį ir žemąjį stilių. Keturvėjininkų manifesto šūkius geriausiai įprasmino Binkio eilėraščių knyga Šimtas pavasarių (1923) ir Tarulio apsakymų rinkinys Mėlynos kelnės (1927). Kad avangardizmo poetikos poreikis Lietuvoje buvo subrendęs, iš šalies patvirtino Jurgis Savickis, nepriklausęs Kauno keturvėjininkams, susiformavęs Europos miestų aplinkoje rašytojas. Tuo laikotarpiu jis išleido du ekspresionistinių apsakymų rinkinius Šventadienio sonetai (1922) ir Ties aukštu sostu (1928). Savickis, kaip ir Tarulis, atsiribojo nuo savo personažų, į kuriuos žvelgė su ironija arba sarkazmu, pasaulį vaizdavo kaip komišką ar net absurdišką teatrą, kur žmonės, vaikydamiesi šlovės bei lengvo gyvenimo, kaip marionetės blaškosi savo egoistiškų troškimų ir paikų įsivaizdavimų narve, tačiau, neturėdami tvirtesnių principų ir aukštesnių dvasinių poreikių, nieko nepasiekia. Jo apsakymuose dominuoja fragmentiškas sakinys, kinematografinis vaizdų montažas, šnekamosios kalbos žargonas, miesto civilizacijos leksika, kultūrinių aliuzijų laukas.
Poezijoje ekspresionizmą ir simbolizmą jungė Leonas Skabeika. Eilėraščių rinkinyje Po juodo angelo sparnais (1928) jis pasitelkė įprastą simbolistų žodyną, bet skyrėsi nuo jų savo nihilistine pasaulėjauta: jo lyrinis subjektas nėra globojamas gamtos ar gaubiamas transcendencijos – jis junta tik visatos šaltį ir nuolatinę grėsmę, perteikiamą ekspresyviais vaizdais, niūriomis spalvomis, nervingai laužoma eilute.
Keturvėjininkų maištą bandė pratęsti kairuoliškos pakraipos žurnalas Trečias frontas (1930–1931), redaguotas Kosto Korsako ir Kazio Borutos, išaukštinęs lietuviško berno įvaizdį, bet mažiau linkęs į formos eksperimentus, netrukus nukrypęs į ideologinę propagandą, politinę agitaciją.
Avangardo sąjūdis sukūrė alternatyvą romantizmo-neoromantizmo tradicijai, gerokai išplėtė poetikos galimybes ir taip reikšmingai praturtino lietuvių literatūrą.
Trečiojo dešimtmečio prozoje avangardo eksperimentai egzistavo greta psichologinio realizmo krypties pasakojimų, tęsiančių Žemaitės, Jono Biliūno tradicijas. Romano žanras dar nebuvo susiformavęs: epinio užmojo siužetą išplėsdavo eseistiniai ir publicistiniai intarpai, autoriaus svarstymai, įtaigūs išplėstiniai gamtos vaizdai (Vaižganto Pragiedruliai, 1918–1920). Antanas Vienuolis, ėmęsis stambiosios prozos, meniškai ir psichologiškai įtaigiai vaizdavo besikuriančios valstybės interesams priešingas visuomenės klases (Inteligentų palata, 1922; Vėžys, 1925; Prieš dieną, 1925). Prireiks dar dešimtmečio, kad atsirastų istorinio, satyrinio ar groteskinio romano atmainos. Dominavo smulkioji proza – apsakymai, novelės. Aiškus šio žanro lyderis – Vincas Krėvė, kurio apsakymų knygoje Šiaudinė pastogė (1921–1922) ir apysakoje Raganius (1939) atsiranda naujo tipo herojus – agrarinio konservatyvaus pasaulėvaizdžio išminčius, paklūstantis cikliškam, prigimtiniam kaimo darbų ritmui ir kartu atviras panteistinei, mitologinei simbolikai, kurios prasmės lengvai iššifruojamos technologinės revoliucijos menkai paliestame lietuviškame kaime.
1930 m. valstybė organizavo Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių jubiliejinį minėjimą ir, be kitų renginių, paskelbė literatūros kūrinio konkursą. Buvo parašyta nemažai prozos bei dramos kūrinių (Maironio drama Didysis Vytautas – Karalius, Vytauto Bičiūno drama Žalgiris ir kt.). Vytauto Didžiojo komiteto lėšomis išleisti keturi veikalai. Antanas Vienuolis romane Kryžkelės, pasakojančiame apie kryžiuočių žygį į Lietuvą, puikiai pritaikė lietuviškai medžiagai europietiškojo istorinio romano modelį, kurį XIX a. sukūrė škotų rašytojas Valteris Skotas (Walter Scott). Kiti išspausdinti kūriniai: Sergijaus Minclovo Daina apie sakalą – Vytauto Didžiojo laikų istorinis romanas, Vytauto Bičiūno istorinė drama Žalgiris, Stasio Lauciaus poema Vytauto karžygiai. Nė vienas iš dalyvių negavo numatytos 10 000 Lt premijos. Vertingiausias konkursui pateiktas veikalas – Balio Sruogos drama Milžino paunksmė – net nebuvo rekomenduotas išleisti, ir tai sukėlė platų atgarsį spaudoje.
Didingu Nepriklausomos Lietuvos istorijos įvykiu turėjo tapti Stasio Girėno ir Stepono Dariaus pilotuojamo lėktuvo „Lituanica“ skrydis per Atlanto vandenyną. d. vakare nesuskaičiojama žmonių minia rinkose Aleksoto kalne, – visi nekantraudami laukė pasirodant didvyrių. Ryte pasiekė žinia, jog netoli Soldino sudužo lėktuvas. Laukimo euforija virto giliu visos tautos gedulu. Dariaus ir Girėno žygis, jų tragiška mirtis tapo simboliniu lietuvių tautos istorijos įvykiu, kuris įkvėpė daugelį poetų, rašytojų, dailininkų, skulptorių, muzikų, teatro ir kino menininkų.

Teatras, kinas, radijas: naujos literatūrinės raiškos galimybės. Lietuvos teatrams reikėjo lietuviškų dramų. Jau 1919 m. Kaune įsikūrė Tautos ir satyrinis „Vilkolakio“ teatrai, tačiau pagrindiniu teatrinio gyvenimo centru tapo 1922 m. įkurtas Valstybės teatras. Jame dirbo žinomi režisieriai Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, Andrius Oleka-Žilinskas ir kt. Daugiausia tuo laikotarpiu buvo pastatyta lengvoko turinio Petro Vaičiūno dramų (apie dvidešimt), o geriausiais pastatymais laikytinos Vinco Krėvės Šarūno bei Skirgailos, Vinco Mykolaičio-Putino Valdovo bei Nuvainikuotos vaidilutės, Kazio Binkio Atžalyno inscenizacijos, sulaukusios milžiniško pasisekimo. Suvaidinta nemažai verstinių dramų, režisuoti kartais būdavo pasikviečiami svečiai iš užsienio (Michailas Čechovas ir kt.). Lietuvių dramaturgija per tris amžiaus dešimtmečius patyrė sparčią evoliuciją – nuo klojimo teatrui skirtų mėgėjiškų pjesių (Keturakio, Aleksandro Fromo-Gužučio ir kt.), kiek pompastiškų Maironio dramų iki sudėtingų Vydūno, psichologinės įtampos kupinų Vinco Krėvės, Balio Sruogos scenai skirtų veikalų ir modernistinės Kazio Binkio dramaturgijos (Generalinė repeticija).
Svarbus kultūriniam gyvenimui buvo ir 1922 m. įkurtas Valstybinis operos teatras. Jame lietuviškų operų ir operečių buvo mažuma, tačiau dideliais įvykiais tapo Jurgio Karnavičiaus Gražinos (1933) bei Radvilos Perkūno (1937), Miko Petrausko Eglės žalčių karalienės (1939) pastatymai.
Masiniam skoniui daugiausia stengėsi įtikti kinas – nauja meno šaka, Lietuvos menininkų menkai įsisavinta. Kinas buvo didelis verslas: sparčiai statyti ir atidaryti nauji kino teatrai, savo repertuarą užpildę Amerikos ir Vokietijos kino produkcija ir menkai tesirūpinę estetiniais atrankos kriterijais bei vertimo kokybe. Populiariausiųjų pozicijas užėmė kriminalai bei komedijos, tačiau buvo ir galimybė susipažinti su legendiniais kino aktoriais (Čarliu Čaplinu, Greta Garbo, Marlena Dytrich, Žanu Gabenu ir kt.), negarsinio ir pirmaisiais garsinio kino šedevrais, kurie darė įtaką literatūrai. Kinas kaip moderniojo meno žanras buvo pristatomas intelektiniame Naujosios Romuvos žurnale, apie Čaplino filmų estetiką rašė Jonas Kossu-Aleksandravičius (Aistis). Lietuvos valstybė neįstengė finansuoti vaidybinių filmų, tad tenkinosi dokumentine šalies įvykių kronika, privalomai demonstruojama prieš kiekvieną seansą. Kino entuziastai sukūrė pirmą pilnametražį vaidybinį filmą Onytė ir Jonelis (1931, iki mūsų dienų neišliko); dailininkas Stasys Ušinskas 1938 m. pristatė pirmąjį garsinį animacinį lėlių filmą Storulio sapnas; būta planų statyti didelio biudžeto vaidybinį filmą Kražių skerdynės (pagal istorinį Jono Marcinkevičiaus romaną), tačiau jie liko neįgyvendinti.
Nuo 1926 m. birželio pradėjo veikti pirmoji radijo stotis „Lietuvos radiofonas“. Radijas tapo dideliu įvykiu, telkusiu tautą ir plėtusiu kultūrinį akiratį. Ilgainiui radijuje šalia žinių bei koncertų išpopuliarėjo literatūrinės laidos: paskaitos, skaitymai, radijo vaidinimai. Radijuje bendradarbiavo nemažas būrys rašytojų, aktorių, skaitovų.

Neoromantizmo sugrįžimas. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje poezijoje išryškėjo vėlyvojo neoromantizmo banga. Pirmąja šio svarbaus literatūrinio sąjūdžio kregžde galima laikyti debiutinį Salomėjos Nėries rinkinį Anksti rytą (1927), kuris kritikus nustebino lakoniškumu ir skambumu. Neoromantizmas pristatytas naujuose leidiniuose Pjūvis (orig. Piūvis, 1929–1931, red. Petras Juodelis), Granitas (1930, red. Juozas Keliuotis), Linija (1932, red. Stasys Anglickis), Naujoji Romuva (red. Juozas Keliuotis). Stengtasi toliau tęsti tradicinių tautinių vertybių ir europietiško modernizmo sintezę, integruoti avangardo pasiekimus, laikytis katalikiškos pasaulėžiūros. Itin svarbus ketvirtajame dešimtmetyje tapo Keliuočio, ryškios vienijančios asmenybės, redaguojamas žurnalas Naujoji Romuva (1931–1940). Apie jį susibūrė jauni neoromantikai, žymiausi intelektualai. Čia publikuota grožinė literatūra, vertimai, straipsniai, moderniosios dailės reprodukcijos, interviu, diskusijos prie apskritojo stalo. Žurnalas pasiekė ir išlaikė kultūriniam leidiniui neįtikėtinai didelį penkių tūkstančių egzempliorių tiražą.
Neoromantizmo poetika ryškiausiai atsiskleidė Jono Kossu-Aleksandravičiaus poezijos rinkiniuose Eilėraščiai (1932), Imago mortis (1934), Intymios giesmės (1935), Užgesę chimeros akys (valstybinė premija, 1937); Salomėjos Nėries rinkiniuose Per lūžtantį ledą (1935), Diemedžiu žydėsiu (valstybinė premija, 1938); Bernardo Brazdžionio rinkiniuose Amžinas žydas (1931), Krintančios žvaigždės (1933), Ženklai ir stebuklai (1936), Kunigaikščių miestas (valstybinė premija, 1939); Antano Miškinio rinkiniuose Balta paukštė (1928), Varnos prie plento (1935), poemų knygoje Keturi miestai (1938). Neoromantizmo poezija – ryškus, savitas etapas, atskleidęs lietuviško žodžio galimybes, lyrišką tautos prigimtį, Europos poetinės kultūros pamokas. Nėris ir Kossu-Aleksandravičius perėmė Binkio ištobulintą impresionistinę detalę, tautosakos stilizaciją derino su individualiu išgyvenimu, psichologiškai įtaigiai perteikė meilės jausmą, kūrė emocinės išpažinties, išskaidrintos leksikos, grakščių sintaksinių atkarpų, judraus vidinio muzikalumo kupiną eilėraštį. Kossu-Aleksandravičius linko į elegines nuotaikas, stengėsi poezijos kalba išreikšti katarsio (dvasinio nuskaidrėjimo) stebuklą, jam būdinga intymi, kamerinė išpažintinė lyrika, tragiška „Vakarų saulėlydžio“ nuotaika. Nėris, ne kartą lyginta su Ana Achmatova, atskleidė moters savijautą, žmogiškosios būties egzistencinį trapumą, archetipinę gimtosios žemės trauką. Brazdžionis aktualizavo religinę problemiką, liturginę simboliką, išplėtė kultūrinių asociacijų lauką, deklamacine pranašo intonacija perteikė biblinius imperatyvus ir katastrofizmo nuojautas, išradingai derindamas aukštąją psalmių intonaciją su avangardiškais prozaizmais. Miškinis, jaunystėje žavėjęsis Sergejumi Jeseninu ir Aleksandru Bloku, tradicinę ir kartu modernią savo poeziją praturtino netikėtais miesto ir kaimo kontrastais, lyriškumo bei ironijos jungtimi, romantiškos jausenos ir kasdienės buities sandūromis. Jis žadino psichologinę įtampą perkeldamas herojinių baladžių situacijas į tarpukario epochą, siekė išreikšti konkretaus laikotarpio žmogaus pasaulėjautą, meilės lyrizmą, rūpestį Lietuva. Šiai kūrybai būdinga liaudies dainai artima ekspresija ir rimavimo eksperimentai.
Prie neoromantizmo bangos nepritapo poetas Henrikas Radauskas, 1935 m. išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį Fontanas. Radausko modernizmas, kaip ir Savickio prozoje, nebuvo susijęs su tautiškumu. Siužetinių jo eilėraščių personažai, išradingai kuriami peizažai nesusiję su Lietuva, yra universalūs, priklauso bendrai Europos kultūros tradicijai, sąmoningai į ją orientuoti. Radauskas įgyvendino avangardistų šūkį eilėraštį „daryti“ remiantis eilėdaros taisyklėmis ir fonetinių sąskambių dėsniais, o ne kurti įkvėpimo valandą. Poetinis pasaulis čia yra pabrėžtinai dirbtinis: autorius ilgai derina proporcijas, šlifuoja eilėdarą, iš skirtingų sąvokų montuoja metaforas, ieško originalių palyginimų, netikėtų epitetų. Nors veiksmo vieta eilėraštyje neretai yra gamta, bet ji primena teatro sceną, o veikėjai – marionetes, su kuriomis autorius emociškai nesitapatina, tik žaidžia, kurdamas kartais graudžias, kartais ironiškas istorijas. Radauskas savaip pralenkė laiką. Kritikai nelabai perprato jo kūrybos principų novatoriškumo. Tik gerokai vėliau Radauskas buvo pripažintas didžiu poetu.
Prozoje neoromantizmas geriausiai išryškėjo Antano Vaičiulaičio ir Kazio Borutos kūryboje. Kauno universiteto auklėtinis Vaičiulaitis, persiėmęs prancūzų kultūros dvasia, savo knygose (romane Valentina, 1936, novelių rinkiniuose Vakaras sargo namely, 1932, Vidudienis kaimo smuklėj, 1933, Pelkių takas, 1939, apysakoje Mūsų mažoji sesuo, 1936) atsisako detalaus psichologizavimo, nuoseklios motyvacijos, herojiškų pozų, socialinių konfliktų, susitelkia į neskubrų pasakojimą, meilės ir harmonijos išgyvenimą, poetišką vaizdų slinktį, magišką visumos jutimą, herojų poelgius motyvuoja krikščioniškosios etikos principais. Jaunystėje buvęs aršus kairysis, Kazys Boruta, nusivylęs kolektyvinėmis akcijomis, bet išlaikęs avangardinę aktyvizmo dvasią, savo eilėraščiuose realizavo laisvo žmogaus – neramaus lietuviško berno – viziją. Borutos romanuose Mediniai stebuklai (1938) ir Baltaragio malūnas (1945), kaip ir Vaičiulaičio kūryboje, svarbiausias komponentas – nuotaika, užkrečiantis pasakojimo tonas, grįstas ritminiu melodingumu. Boruta rašė modernų poetinį romaną, subtiliai stilizuodamas lietuvišką folklorą – mitus, padavimus, sakmes, pasakas.

Didieji tarpukario pasakojimai. Romano raida. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje suklestėjo lietuvių romanas, ligi tol buvęs antraeiliu žanru. Stiprų impulsą tam davė Vinco Mykolaičio-Putino autobiografiniu siužetu paremta knyga Altorių šešėly (1932–1933), sukėlusi neregėtą susidomėjimą. Parašytas aiškia, taupia kalba (dažnai toks stilius vadinamas stendališkuoju), imponuojantis taiklia psichologine analize, nuoseklia dvasinio brendimo plėtote, kūrinys ilgam tapo romano etalonu. 1932 m. Ignas Šeinius išleido perredaguotą savo romaną Kuprelis (prieš tai pasirodęs 1913 m. Amerikoje, kūrinys Lietuvoje buvo beveik nežinomas). Vienintelės nelaimingos meilės istorija – seno malūnininko kupriaus viso gyvenimo išpažintis, atvirai pasakojama rašančiam jaunuoliui, – įdomiai komponuojama kaitaliojant atsiminimų ir dabarties parametrus. Įskaudinta širdis stojiškai susitaiko su likimu, pasirinkdama vienatvės ramybę, išgyvendama gamtos didybę, semdamasi išminties iš filosofų raštų. Impresionistinio stiliaus atstovas Šeinius sukūrė hamsunišką meilės romaną ir lietuviško charakterio variantą, imponuojantį tikrumu. Antrąjį kūrybos pakilimą išgyvenantis Šeinius netrukus paskelbė visiškai priešingos stilistikos kūrinį – groteskinį mokslinį fantastinį romaną Siegfried Immerselbe atsijaunina (1934), kuriame drąsiai demaskavo sparčiai kerojantį vokiečių nacionalizmą. Romanas savo aktualia tarptautine problemika ir aukštu meniniu lygiu būtų neabejotinai išgarsinęs autorių už Lietuvos ribų, jei tuo metu būtų išverstas į kurią nors žinomesnę pasaulio kalbą.
Per vieną dešimtmetį Lietuvoje parašyti keli šimtai romanų. Vien 1935–1936 m. jų pasirodė daugiau nei keturiasdešimt. Gausioje stambiojoje prozoje vyravo realistinis psichologinis, socialinis, buitinis romanas. Minėtini Petro Cvirkos romanai Žemė maitintoja (1935), Meisteris ir sūnūs (1936), Jono Marcinkevičiaus Benjaminas Kordušas (1937), Kazio Jankausko Jaunystė prie traukinio (1936), Juozo Paukštelio Pirmieji metai (1935) ir Kaimynai (1939), Liudo Dovydėno Broliai Domeikos (1936), Petronėlės Orintaitės Daubiškės inteligentai (1937), Jurgio Jankaus Egzaminai (1938) ir Be krantų (1939), Juozo Grušo Karjeristai (1935). Jų fone savitais charakteriais bei etnografinėmis detalėmis išsiskyrė Mažosios Lietuvos atstovės Ievos Simonaitytės romanai Aukštujų Šimonių likimas (valstybinė premija, 1936), Vilius Karalius (I d., 1939). Socialinius satyrinius romanus parašė Petras Cvirka (Frank Kruk, 1934) ir Teofilis Tilvytis (Kelionė aplink stalą, 1936). Istorinio romano tradiciją tęsė Kazio Puidos Magnus Dux (1936) ir Fabijono Neveravičiaus Blaškomos liepsnos (1936).
Per trumpą laiką lietuvių romanas išmėgino įvairią tematiką, stilistiką, sukūrė daug įdomių siužetų, psichologinių charakterių ir galėjo sėkmingai konkuruoti su šio žanro vertimais iš kitų kalbų, patenkinti išaugusias skaitytojų gretas ir išlavėjusį skonį. Didėjo knygų tiražai, gana sėkmingai plėtėsi knygynų ir bibliotekų tinklas, leidyklos spausdino geros poligrafinės kokybės knygas.

Naujojo karo audros ir nepriklausomos Lietuvos sutemos. Lietuvių kultūra orientavosi ir integravosi į Vakarų Europą. Į Lietuvą atvykdavo žymių rašytojų, dailės parodų, koncertavo žymūs dainininkai. Labai dažnas lietuvių rašytojas, dailininkas, muzikas papildomai lavinosi Europoje, lietuviai dalyvaudavo tarptautiniuose renginiuose. Vyko natūralūs kultūriniai mainai, kuriuos nutraukė 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
Dar 1939 m. kovo mėnesį po paskelbto ultimatumo Lietuva buvo priversta nacistinei Vokietijai perleisti Klaipėdos kraštą – taip buvo pratęsta brutalių užgrobimų serija: naciai jau marširavo Austrijoje, Čekoslovakijoje, fašistinė Italija nusitaikė į Albaniją ir Etiopiją... Tarptautinė situacija vis labiau kaito. 1939 m. rugsėjį Vokietija, pradėdama nuožmiai įgyvendinti slaptą Molotovo-Ribentropo susitarimą, užpuolė Lenkiją. Lietuva beviltiškai stengėsi išsaugoti neutralitetą, tačiau jau 1939 m. spalį buvo priversta įsileisti gausias Sovietų Sąjungos įgulas, neva skirtas kraštui apsaugoti. Tuo pat metu Lietuva po derybų su sovietais atgavo jų užimtą Vilniaus kraštą. Visuomenės entuziazmas buvo begalinis – lyg būtų išspręstas ilgus dešimtmečius tautą slėgęs uždavinys. Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraščio 1939 m. spalio 11 d. įraše džiūgavo: „Pagaliau (nuo vakardienos) Vilnius mūsų! Taip! Mūsų! Eidamas gatve triukšmingoje studentų minioje galvojau: dingo tas nuolatinis ir visur esantis skausmas, sekęs mane nuo pat vaikystės, staiga užgijo ta nuolat maudžianti žaizda, kuri nuodijo mano gyvenimą ir dėl kurios aš visą laiką jaučiausi įžeistas. Tik dabar aš esu visiškai laisvas.“
Į Vilnių ėmė keltis valstybės institucijos, universiteto profesūra ir studentai, daug rašytojų čia atrado sau naujus namus. Per Lietuvą iš dviejų agresorių plėšomos Lenkijos į pasaulį plūdo pabėgėlių minios. Džiaugsmą atgavus istorinę sostinę keitė nerimas matant, kaip kasdien vis labiau pažeidžiamas respublikos savarankiškumas, o pajėgia kariuomene galėjusi remtis vyriausybė tampa bevale stalinistinio režimo vasale. Sujudo kairieji rašytojai, kuriems jau buvo pažadėti postai būsimuose Sovietų Lietuvos valdymo organuose. 1940 m. birželio 14 d. (tą pačią dieną, kai Hitlerio sveikinamos Vermachto pajėgos įžengė į Paryžių) į Lietuvą, reikalaujant SSRS, buvo įvesta dar daugiau sovietinės armijos dalinių, atsistatydino ministrų kabinetas, prezidentas Antanas Smetona skubiai pasitraukė į užsienį. Netrukus buvo sudaryta prosovietinė Liaudies vyriausybė, kurios ministru pirmininku patvirtintas Vincas Krėvė-Mickevičius, tuo metu dar turėjęs iliuzijų, kad prasideda nauja pažangesnio gyvenimo epocha. Tarp Lietuvos valstybingumo duobkasių, pasirašiusių prisijungimo prie SSRS sutartis ir tapusių naujosios administracijos valdininkais bei sovietinio „dvaro poetais“, buvo nemažai talentingų, visuomenės gerbiamų rašytojų: Petras Cvirka, Antanas Venclova, Salomėja Nėris, Liudas Gira. Nebuvo jėgos, kuri pasipriešintų sovietinei agresijai, nebuvo jokios atsvaros puikiai sustyguotai totalitarinės propagandos mašinai. Situacijos tragizmą išreiškė vėliau dažnai cituotos Jono Aisčio eilutės: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, / O varge jo vieno tu pasigedai...“
Praėjus pusmečiui po sovietinės okupacijos pradžios, ryšiai su Europa buvo brutaliai nutraukti – atšaukti visi užsienyje dirbę diplomatai, žurnalistai, informacijos priemonės uzurpuotos ir pajungtos prosovietinei propagandai. Rašytojai pradėti rūšiuoti į lojalius ir priešiškus esamai valdžiai, kūrybos laisvė tapo nebeįmanoma. Nepriklausomos valstybės egzistavimas pasibaigė.
Tomas Venclova vėliau apibendrins: „Nepriklausomybė Lietuvai buvo reikšminga dviem atžvilgiais: pirma, lietuviai įgijo pasitikėjimo savo jėgomis, antra, Lietuva atsidarė pasauliui, gavo progų lyginti savo tradiciją su senesnėmis ir labiau nusistovėjusiomis tradicijomis.“ Pirmą kartą sukūrę savo tautinę valstybę lietuviai išgyveno didžiulį kūrybinį įkvėpimą, kuris leido per palyginti trumpą laiką priartėti prie europinio kultūros lygio. Tai patvirtino Nepriklausomybės epochoje išugdyta karta, savo kūrybines galias išskleidusi karo ir pokario metais dar iki 1950-ųjų: Antanas Škėma, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Julius Kaupas, Bronius Krivickas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir kiti. Jų kūryba, persmelkta egzistencinio nerimo, laikinumo, kaltės nuotaikų (egzistencializmo kursą karo metais Vilniaus universitete skaitė filosofai Juozas Girnius ir Antanas Maceina), pradėjo kokybiškai naują moderniosios literatūros etapą.

Literatūra

Nepriklausomos Lietuvos literatūra

Ar žinote, kad...