Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Mackus
Iš tėviškės kartu su tėvais 1944 m. pasitraukęs į Vakarus ir išeivijoje subrendęs poetas ir publicistas Algimantas Mackus atstovavo „bežemių“ kartai, kurią kultūrologas Vytautas Kavolis vadino „nužemintųjų generacija“, nuolat klausiančia, ieškančia, abejojančia. Nemėgęs pompastiškų deklaracijų ir kraštutiniu individualistu save laikęs poetas po ankstyvos ir tragiškos mirties iškart tapo legendine figūra, kritikų buvo laikomas kartos lyderiu.
„Bežemiai“ nesudarė radikalios priešpriešos už juos vyresniems „žemininkams“, veikiau žengė toliau jų pradėtu taku, atverdami dar skaudesnės egzodo egzistencinės patirties šaltinį, liudydami kalbos skurdėjimą, susvetimėjimą, atsiribojimą nuo raminančios ir disciplinuojančios dieviškojo autoriteto institucijos. „Bežemių“ kūryboje apmąstomas daugiausiai Amerikos didmiesčiuose augusios kartos santykis su tėviškės vizijų erdve, kuri netapo, kaip „žemininkams“, mitiniu Eldoradu, o išliko vaizduotėje kaip bevaisė žemė, iškankintas plotas, seno istorijos herbo pažymėta vaiduokliška teritorija. Ribinė situacija šios kartos kūrėjams – tarsi kasdienybė: pasak Mackaus, „šios generacijos dramos priežastis yra tai, kad jinai buvo per jauna visomis šaknimis įaugti ten [t. y. Lietuvoje] ir per mažai jauna visomis šaknimis įaugti čia [t. y. JAV]. [...] Šios beiliuzinės generacijos viltis tėra tiktai viena: generacinėj įtampoj gimsianti kūrybinė įtampa, privalėsianti tąją generaciją įvietinti ir įlaikinti.“
Algimantas Mackus gimė 1932 m. vasario 11 d. Pagėgiuose, tačiau dar vaikas būdamas patyrė pabėgėlių stovyklų kasdienybę. 1949 m. persikėlęs į JAV, netrukus A. Pagėgio slapyvardžiu išleido eilėraščių rinkinį Elegijos (1950), kuriame dominavo „žemininkams“ artimos nuovargio ir nostalgijos intonacijos, simboliškai atsisveikinta su vaikystės žaidimų draugais, ilgėtasi svajonių miesto Vilniaus, mėginta įsijausti į egzistencinį sūnaus palaidūno vaidmenį, itin aktualų katastrofų ir klajonių laikotarpiu. Didelę įtaką Mackui darė liberalus studentų „Santaros-Šviesos“ sambūris, kuriam jis pats kurį laiką vadovavo. Nuo 1954 m. jis rengė laidas „Margučio radijo“ programoje, nuo 1962 m. iki mirties redagavo Margučio žurnalą, vedamuosiuose straipsniuose svarstė išeivijos kultūrinio gyvenimo stagnacijos problemą. 1959 m. rinkinyje Jo yra žemė prabilo gerokai drąsesniu balsu, pasitelkdamas iki tol lietuvių poezijoje nepažintus motyvus. Daugelis eilėraščių rašyta verlibru, juose juntama kinematografinio montažo technikos, maišto dvasią kurstančios avangardinės poetikos ir atominio amžiaus įtampą išgyvenančios nervingos sąmonės įtaka. Trūkinėjantis metaforinių ryšių puktyras sieja poeto kūrybą su Vakarų modernizmo klasikų Federiko Garsijos Lorkos (Federico García Lorca), Dylano Tomaso (Dylan Thomas) ir Tomo Sternso Elioto (Thomas Stearns Eliot) eilėraščiais bei su katalikiškų giesmių ir litanijų archajiška poezija. Nuolat linksniuojami religiniai įvaizdžiai atskleidžia ne nuoširdų pamaldumą, o tikėjimo krizę. Liaudies dainų motyvais išreiškiama poeto, rašančio iš vaikystės išsineštais žodžiais, neviltis.
1962 m. pasirodė visos kartos manifestą primenantis eilėraščių ciklas Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai, sukėlęs išeivijos spaudoje smarkią nuomonių audrą. Vieniems Mackus atrodė „absoliutus netikėlis“ (kaip ironiškai konservatyviosios išeivijos nuomones apibendrino Algirdas Julius Greimas), kitiems prieš apsimetėlius moralistus ir fariziejus kovojantis modernistas (kaip jį pristatė Algirdas Landsbergis), laužytais sakiniais ir retoriniais klausimais be atsakymų besikreipiantis į šiuolaikinį skaitytoją. Mackus lygintas su Amerikos poetais-maištautojais, bytnikais, metusiais iššūkį komercijos ir masinio vartojimo kultūrai – Džeku Keruaku (Jack Kerouac), Alenu Ginsbergu (Allen Ginsberg). Tačiau Mackus nebuvo neurotiškas, bohemiškų polinkių individualistas kaip daugelis bytnikų – jis jautėsi stipriai įsipareigojęs bendruomenei, jaudinosi dėl lietuviško žodžio likimo, vėlėsi į polemikas tautinės tapatybės gynimo klausimais, aiškino apie būtinybę ieškoti naujų išraiškos formų, neužsidaryti bergždžių simbolinių gestų ir beprasmių ritualų rate. Vieno literatūrinio ginčo metu paklaustas, ar savo poezijoje turįs namus, jis atsakė: „Aš nuomoju butą“. Mackaus patriotizmas gilus ir brandus, be iliuzijų, balansuojantis ties pesimizmo riba.
Niūriausias Mackaus kūrinys, eilėraščių ciklas Chapel B, buvo paskelbtas jau po jo mirties. Poetas mąstė apie Antano Škėmos simbolišką žūtį eilėraščių cikle Chapel B, savo forma imituojančiame senovines raudas. Škėma Mackaus eilėraščiuose virto mitine figūra, universalia egzodo metafora, nes jis buvo pažinęs šio reiškinio esmę: „Buvę valstybės piliečiai, / įsidėmėkit jo mirtį: / pirštais jis buvo suvokęs / aklųjų raidyną – egzilę“. Toji egzilė neapsiriboja vien pokario išeiviais, bet apima visus bežemius – Amerikos kasyklose nepakeliamo darbo sugniuždytus ankstesnių kartų lietuvius emigrantus bei juodaodę Mariją, apraudančią kolonizatorių užkapotą sūnų. Škėmos išskaidytas į kruviną mozaiką ar intaglio (raižiniu metalo plokštelėje) virtęs kūnas apmąstomas kaip kultūrinės atminties figūra.
Algimantas Mackus tragišką Škėmos kelią ne tik apmąstė, bet ir pakartojo – pats tragiškai žuvo autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Jo vardu buvo pavadinta bene solidžiausia Čikagoje veikusi literatūros leidykla – Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas.
Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina