Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Žukauskas

Albinas Žukauskas (1912–1987), poetas, prozininkas, vertėjas. Gimė Bubelių kaime, apie kurį poetas vienoje savo autobiografijoje rašė: „Bubeliai, gimtasis mano kaimas, ilgam buvo mano universitetas.“
Iš tiesų Žukauskas buvo savamokslis poetas, jaunystėje poetinio meno iš tradiciškesnių poetų („Iš pradžių aš gana sėkmingai vaikiausi Maironį – Janonį – Binkį, perkandau jų gudrybes.“) Keturiolikmetis Žukauskas nusiuntė savo eilėraščių į Jaunimo draugo redakciją, gavo iš jos tokį laišką: „Garbės žodžiu patvirtink, kad mums atsiųstų eilių iš kur nors nenusirašei, ir atsiųsk mums tikrą savo adresą, tai su mielu noru talpinsime, nes eilės tikrai gražios.“
Jau vėliau Vilniaus universite Žukauskas studijavo teisę (1936), o nuo 1937 studijavo Aukštojoje žurnalistų mokykloje Varšuvoje.
Atvažiavęs į Vilnių mokytis ilgą liką neberašė, juto, kad kažkas negerai, ieškojo naujo žodžio. Tuomet ėmėsi kurti naujovišką poeziją, kuri daugiakalbiame Vilniuje reikškė katastrofizmo nuotaikas, panašia kryptimi ėjo „Žagarų“ grupė ir Česlovas Milošas. „Visi jie buvo veikiami pasaulinės krizės, įtemptos tarptautinės padėties, protesto prieš valdančiuosius. Visi buvo išauklėti literatūros modelio, susidaryto skaitant tas pačias prarastosios ir maištaujančios kartos knygas.“ (Kęstutis Nastopka). Šio laikotarpio eilėraščiai surinkti pirmojoje Žukausko knygoje Laikai ir žmonės (1938).
Kaip ir daugeliui kitų kūrėjų sovietinė okupacija iš esmės perkeitė kūrybinę trajektoriją. 1951 m. pasirodžiusi knyga Mūsų frontas neišvengė privalomų ideologinių šūkių. Sykiu su visa literatūra pradėjęs vaduotis iš primestos kalbos septintajame, o ypač aštuntajame XX a. dešimtmetyje knygomis Atodangos (1971), Sangrąžos (1973), Atabradai (1975), Poringės (1978), Senmotė (1981) įsijungė į moderniosios poezijos procesus ir tapo jaunesnės kartos autoritetu ir bendražygiu. S. Gedą, V. Bložę, M. Martinaitį A. Žukausko poezija žavėjo kalbos natūralumu, dzūkiškos šnekos laisva sintakse, savotišku grubumu, poezijos standartų, stereotipų griovimu. Pasak V. Kubiliaus, „Žukausko kūryboje įsigalėjusi proziška sakinio sandara, intonacinio verlibro judrumas, asociatyviniai vaizdų ryšiai, išsišakojusi sakytinio pasakojimo kompozicija, sugriautas lyrinio eilėraščio kameriškumas formavo naują dekoncentruotos poetinės kalbos kultūrą, kuri ypač imponavo jaunajai kartai.“
M. Martinaičiui ir visai jaunesniai kartai, kuri atrado vyresnį poetą, juo žavėjosi ir palaikė, svarbus buvo jo poezijos archetipiškumas, autentiškumas, naujos kalbos, intonacijos, žanro kūrimas, grotestiškumas, „dviguba“ nuotaika, jungianti ironiją, juoką su grauduliu bei liūdesiu. Žukauskas buvo savotiškas tiltas, kuris susiejo sovietmečiu debiutavusią kartą su XX amžiaus pradžios avangardu, palaikė jos maištingą dvasią. Kalbėdamas apie Žukauską Sigitas Geda įvardija jį kaip avangardo poetą, kuris vykdo „nuolatinį lietuvių poetikos griovimą. Griovimą to, ką įsivaizduojame esant poezija, griovimą to, ką laikome eilėdaros taisyklėmis, rimu, ritmu, įvaizdžiu, metafora, tradicija, lyriniu charakteriu, nacionaline pasaulėjauta, žmogumi, Visata. Poetu. Koks titaniškas darbas!“
Žukauskas savo poezijoje sukūrė išraiškingą pasakotoją, seną, polinksmį dzūkelį, kuris derina ironiją, šypsnį su išmintimi, liūdesiu, o „apie valdžią ir politiką, apie mirtį ir kosmosą kalba taip pat, kaip apie kasdieniškiausius savo reikalus“ (Kęstutis Nastopka).
Žukausko poezijoje daug visko – daiktų išvardijimo, sinonimų išvardijimų, tarsi norima aprėpti pasaulio visumą su visomis jo spalvomis. Šiame poetiniame pasaulėvaizdyje, kur tiek daug visko, neįsivaizduojama, kad ir aname pasaulyje galėtų būti kitaip: „Vis tiek kas nors turėtų ten žydėti, / Kvepėti ir mylėti.“ (eil. „Seinų prieglauda“). Dėl to nestebina ir linksmų šermenų modeliavimas – eilėraštyje „Mano šermenys“ matome norą tarsi išvardinti viską, kas teikia džiaugsmą, ką norėtųsi pasiimti su savimi į aną pasaulį. Gaivališkumas, materijos energija, jusliškumas Žukauskui neatskiriamas nuo laimės, nuo palaimos ir nuo meilės. Pasaulis toks, toks yra, yra gražus, nepaisant dramatiškų istorijos sukrėtimų.
Žukauskas nedaro skirtumo tarp medžiagos, tinkančios poezijai ir ne: „Visgi viskas reikalinga, / Viskas būtina, / Viskas pravartu / Mano pastato – baltos poezijos – statybai.“ Vienas pirmųjų ėmė traukti į eilėraštį tai, kas „negražu“, „nepoetiška“, o pats jo lyrinis „aš“ poezijos grožybių rūmuose jaučiasi kaip įrioglintas palaužytas rakandas.
Žukausko eilėraštis paremtas pasakojimo struktūra, neretai remiasi liaudiškomis sakmėmis, padavimais, todėl jo realistinis, proziškas eilėraštis kartais turi ir magišką matmenį, nepaiso laiko, erdvės, šio ir kito pasaulio perskyrų („kol išsiruošiau, kol pajudėjau, / Prabėgo amžiai, ištisas gyvenimas“). XX amžiaus antrojoje pusėje Žukauskas buvo vienas iš tų poetų, kurie tvirtino verlibrą, tuo metu ne itin populiarų ir netinkantį oficialios literatūros kanonui.

Rimantas Kmita

Literatūra

Žukauskas

Ar žinote, kad...