Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Morkūnas

Pranas Morkūnas (1900–1941) – poetas, vertėjas, turbūt radikaliausias tarpukario avangardinės poezijos kūrėjas. Savanoriavęs Lietuvos kariuomenėje, vadovavęs Panevėžio šaulių apygardai vėliau pasuko į kairiąją ideologiją, tapo prezidento Smetonos kritiku, už veiksmus komunistų labui buvo nuteistas trims mėnesiams kalėti. Žuvo fronte gindamas Maskvą.
Eksperimentinė Morkūno poezija negalėjo nesusilaukti prieštaringų vertinimų. Eilėraštis „Šaipėrantas“, kuris ir išgarsino autorių, buvo publikuotas žurnale Trečias frontas, tačiau ir šio žurnalo idėjinis vadas Kostas Korsakas šio kūrinio nesugebėjo perprasti ir buvo rimtai užpykęs ant bendražygių, kad jie tokius skelbia tokius leidinio krypties neatitinkančius kūrinius. Laiške Korsakas rašė, kad tai „gryniausias išsigimstančios degeneruojančios miesčionijos dvasios pasireiškimas“.
Jau vėliau Tomas Venclova Morkūno eilėraštį „Šaipėrantas“ yra pavadinęs vienu geriausių lietuviškų eilėraščių apskritai. „Iš tikrųjų, koks kalbos jausmas! Toks būna tik vaikystėje. Ta priesagų ir galūnių ekvilibristika, tas patrakęs ir grakštus naujadarų šokis! Autorius truputį tyčiojasi iš skaitytojo (eilėraštyje nesunku įžvelgti lytinio akto aprašymą); bet kaip jis moka pademonstruoti kalbos galimybes, kaip valdo pačią kalbos materiją! Šiuo vienu eilėraščiu [...] Pranas Morkūnas prilygsta Chlebnikovui ar Cummingsui (kamingsui).“
Morkūnas taip ir neišleido eilėraščių rinkinio, tik 1993 m. pasirodė leidinys dainuoja degeneratas, parengtas pagal išlikusius poeto rankraščius. Galima sakyti, kad šis įdomus autorius tik nuo to laiko ir buvo įtrauktas į lietuvių literatūros istoriją.
Morkūnas vadino savo eilėraščius dadaistiškais imažinistiniais. Kaip ir daugumos avangardinių poetų kūryboje, taip ir Morkūno, randame energingą naujo pasaulio, jo pertvarkymo skelbimą, kūniškumo, erotiškumo iškėlimą, maištą prieš senus poezijos stereotipus, prieš jausminę romantinę lyriką („ištiesė kojas / poetas romantikas“) ir atsaką jai – eilėraščio darymą, technikos pažangos poetizavimą. Lyginant su kitais avangardistais Morkūnas bene mažiausiai bus mokęsis ir perėmęs iš folkloro, daug didesnės įtakos bus turėjęs rusų avangardas, ypač Velimiras Chlebnikovas. Bet ne temos, ne motyvai svarbiausi Morkūno kūryboje, o radikaliai kitoks požiūris į kalbą. Nors ir nėra vien garsų tapyba, net labiausiai eksperimentiniuose eilėraščiuose žodžiai išsaugo gramatines šaknis ir ryšius su semantika, bet tai buvo radikaliausias bandymas atsidurti anapus gramatikos, išreikšti neverbalinį mąstymą. Morkūno eilėraštis yra bandymas pasakoti ne žodžiais su įprastomis jų reikšmėmis, bet kurti eilėraštį kaip garsų, asociacijų visumą. Pvz., eilėraštyje „baliuje“ garsynu kuriama šokio, kūno judesių, žmonių būrio judėjimo vaizdas.
Kadangi plačiau apie Morkūno poeziją sužinota tik XX a. pabaigoje, tyrinėtojai tebesiginčija, kiek jis veikė lietuvių literatūrą. Tačiau neabejotina tai, kad šiuolaikiniai poetai Morkūno kūryba domisi, ji dalyvauja avagardizmo tracijoje ir išlieka skaitoma bei veikianti kultūroje. Sigito Gedos nuomone, Morkūno poetinės šarados ir kryžiažodžiai išlieka iki šiol nepralenkti.

Rimantas Kmita

Literatūra

Morkūnas

Ar žinote, kad...