Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Pasternakas
Borisas Pasternakas (1890–1960) – maskvietis, gimęs žymaus dailininko, Dailės akademijos akademiko Leonido Pasternako ir pianistės Rozalijos Pasternak šeimoje, kurios namuose lankydavosi rašytojai Levas Tolstojus, Raineris Marija Rilkė (Rainer Maria Rilke), dailininkai Valentinas Serovas, Dmitrijus Vrubelis ir kt. Turėjo brolį Aleksandrą, seseris Žozefiną ir Lidiją. 1921 m., jau po 1917 m. rusų revoliucijos, Pasternako tėvai su dukterimis dėl tėvo sveikatos išvyko pirmiausia į Vokietiją, o vėliau persikėlė į Angliją ir gyveno Oksforde. Broliai Aleksandras ir Borisas liko Rusijoje, Aleksandras tapo architektu, Borisas – vienu žymiausių rusų poetų, didžiosios Vakarų klasikos ir Gruzijos poezijos vertėju, Nobelio premijos laureatu, kartais šlovinamu, kartais ignoruojamu, o kartais laikomu per plauką nuo tremties ir Stalino laikais, ir net jiems pasibaigus.
Pirmasis Pasternako poezijos rinkinys Dvynys debesyse išėjo 1914 m. Pats poetas jo nelaikė sėkmingu, dalį eilėraščių atmetė, o dalį perdarė ir įtraukė į 1928 m. ciklą „Pradžios metas“. Tačiau pirmasis rinkinys žymi literatūrinio darbo pradžią po teisės ir filosofijos studijų bei bandymų tapti pianistu ir kompozitoriumi. Pirmieji literatūrinės veiklos metai daugiausia buvo susiję su futuristinės pakraipos grupėmis, bet jau greitai, trečiojo dešimtmečio pradžioje, Pasternakas nutolo nuo estetiškai ir politiškai angažuotų grupių. Nuo to laiko jis buvo nepriklausomas poetas, kurio statusas sovietinėje kultūroje svyravo tarp įtarumo, „pirmojo poeto“ titulo ir paniekos.
Ankstyviesiems eilėraščiams būdingas formos įmantrumas (rinkiniai Virš barjerų, 1917; Sesuo mano – gyvenimas, 1922), vėliau Pasternakas perėjo prie epinių kūrinių. Poemomis „Devyni šimtai penktieji metai“ (1925–1926) ir „Leitenantas Šmitas“ (1926–1927) apie pirmąją rusų revoliuciją jis pradeda temą, kurią užbaigs romanas Daktaras Živaga (1945–1955): kaip žmogus gali išlikti, veikti, dalyvauti arba nedalyvauti didžiojoje istorijoje ir kaip poezija gali surasti „istorijos kalbą“. Rinkinys Antrasis gimimas (1931) rodo Pasternako poetikos kaitą. Tačiau jis yra pasakęs, kad nemėgsta savo iki 1940 m. parašytos poezijos. Vėlyvuosiuose rinkiniuose Ankstyvais traukiniais (1943) ir Kai išsigiedrys (1961) eksperimentai užleidžia vietą „paskutiniesiems klausimams“, Pasternakas tarsi įgyvendina savo ankstyvosios poezijos tikslą „įkristi į neregėtą paprastumą“.
Pasternako poetikos tyrinėtojas Aleksandras Žolkovskis yra taip suformulavęs pagrindinę tekstų temą: „Jausmas, kad žmogus kasdienėje egzistencijoje ir apskritai visi maži ir įprasti dalykai dalyvauja vieningame, amžiname ir be galo dideliame būties stebukle“. Todėl Pasternako poezijos lyrinis subjektas yra veikiau pasyvus, stebintis, klausantis, atsiveriantis pasauliui, nei jį keičiantis ar nuogąstaujantis dėl jo netobulumo: pasaulis stulbinamai gražus ir didingas, net ir kasdienybėje ar nelaimėje. Šio subjekto likimas – ne rinktis tarp priešybių, o jas krikščioniškai taikyti, jungti „pakylėtumą ir buitį“.
Pasternakas – ne tik didis poetas, bet ir prozininkas, vertėjas, „prakalbinęs“ ir Vakarų klasikus, ir tuo metu mažai žinomus autorius, pavyzdžiui, gruzinų poetus Ticianą Tabidzę ir Paolą Jašvilį. Tos Gėtės (Goethe) Fausto ir Šekspyro (Shakespeare) Hamleto arba Karaliaus Lyro eilutės, kurias dažnas rusas moka nuo mokyklos laikų, verstos būtent Pasternako. Nors yra ir kitų vertimų, kartais net tikslesnių, bet jie ne tokie artimi laikotarpiui, kuriame buvo sukurti.
1971 m. Maskvos Tagankos teatre režisierius Jurijus Liubimovas pastatė legendinį Šekspyro spektaklį Hamletas. Liubimovui prireikė ne tik Pasternako vertimo, bet ir eilėraščio „Hamletas“, parašyto daktaro Živagos vardu ir įeinančio į to paties pavadinimo Pasternako romaną Daktaras Živaga. Hamleto vaidmenį atliko aktorius, poetas ir bardas Vladimiras Vysockis. Pasternako eilėraštį jis deklamavo spektaklio pradžioje, stovėdamas vienas avanscenoje ir vilkėdamas kasdienį juodą megztinį. Taip Hamletas buvo susietas su Daktaru Živaga – romanu apie inteligentijos likimą ir paskirtį didžiųjų istorijos lūžių metu, o aktoriaus, tada pusiau oficialaus sąstingio epochos inteligentų numylėtinio pakvietimas atlikti pagrindinio vaidmens, jo apranga ir būtent Pasternako vertimo pasirinkimas darė spektaklį kūriniu apie inteligentijos vietą ir laikyseną sustabarėjimo epochoje, kurios, Šekspyro žodžiais tariant, „sąnariai išniro“.
Už šį romaną 1958 m. Pasternakui skirta Nobelio premija, tačiau jos buvo priverstas atsisakyti, nes romanas pirmiausia išleistas Italijoje 1957 m., ir nors leidykla buvo marksistinė, romanas išėjo nesuderinus su Rusijos valdžia. Per pusmetį jis išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Romano skelbimas užsienyje buvo laikomas akibrokštu, o Nobelio premija tik pakurstė ugnį. Romanas papasakojo, kaip Spalio revoliucija pražudė inteligentą ir poetą. Romanas nemenka dalimi buvo ir apie paties Pasternako santykį su negailestinga istorija, valdžia ir valdovais.
Pasaulinio pripažinimo istorija baigėsi tragiškai – Pasternaką išvijo iš Rašytojų sąjungos, jam siūlė palikti šalį, ketino atimti pilietybę, buvo rengiami viešo plakimo susirinkimai, plūdo pamokantys ir prakeikiantys laiškai. Pasternakas atsisakė premijos, tačiau romano neišsižadėjo. Bet tai nenutraukė nei puolimo, nei izoliacijos, ypač kai britų laikraštis Daily Mail išspausdino eilėraštį „Nobelio premija“, kuriame kalbama apie poeto persekiojimą ir nelaisvę.
Po pusantrų metų, baigiantis 1960 m. gegužei, Pasternakas mirė nuo plaučių vėžio. 1988 m. Pasternako sūnus Jevgenijus Pasternakas atsiėmė Stokholme Nobelio premijos medalį, skirtą tėvui.
Natalija Arlauskaitė