kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Mačernis


Vytautas Mačernis (1921–1944) – trumpai tegyvenęs poetas, pagarsėjęs intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba. Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime – šiauriniame Šiaurės Lietuvos pakraštyje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Žemaitiškumas, šiaurietiškumas – ypatingas kodas, padedantis geriau suvokti Mačernio estetinius orientyrus: skurdus ir atšiaurus lietaus merkiamo gimtojo vienkiemio peizažas, nepalankus metų ar paros laikas (dažnai vėlyvas ruduo, tamsus vidurnaktis) – magiškas jo poezijos scenovaizdis. Berniuku labai rūpinosi močiutė, kurią jis vėliau prisiminė ir kaip savo kūrybinių galių ugdytoją: nuo mažumės diskutuodavo abstrakčiomis intelektualinėmis temomis apie religiją ir tai, kas nematoma kasdienybės žvilgsniu. Senolės, veikiančios mitiniame laike, paveikslas kaip prarasto vaikystės rojaus ryškiausias ženklas iškyla „Vizijose“. Kiti namiškiai juo stebėjosi, jiems būsimasis poetas atrodė kaip „ne šio pasaulio“ vaikas. Gana anksti berniuką patraukė knygos, ugdžiusios fantaziją, supažindinusios su pasaulio kultūros turtais.
Mokydamasis Sedos progimnazijoje Mačernis aktyviai įsitraukė į jaunųjų ateitininkų veiklą, gebėjo ne tik pats kurti, bet ir kitus skatino kūrybai. Poezija jam buvo ir bendravimo būdas – minėtini eilėmis rašyti laiškai jaunų dienų draugei. Baigęs gimnaziją, 1939 m. pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete – jį itin traukė anglų kultūros konservatizmas, pagarba viskam, kas archajiška, patiko Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe) poezija.
1939–1942 m. – „Vizijų“ rašymo laikotarpis. Mačernis „Vizijas“ kūrė veikiamas Oskaro Milašiaus simfoninės struktūros eilėraščių, kuriuose jį stebino intelektinės plotmės daugiasluoksniškumas, dėmesys detalėms, epinio ir filosofinio stiliaus intarpai, leidžiantys asmeninę subjekto problemiką pakylėti iki visuotinio matmens. „Vizijos“ – poetinė utopija, kurioje aprėpiama asmeninė istorija ir mistinė bendruomenės dvasia, susiejami vaikystės įspūdžiai, kilę iš atidaus aplinkos stebėjimo, ir namų erdvėje užkoduotos konservatyviosios, epochų sumaištyje padedančios išlikti vertybės: ištikimybė „tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės genčių“ tradicijoms, pagarba darbui, idealų ir savo žemės gynimas ir saugojimas.
1941 m. rudenį Mačernis persikėlė į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos, susipažino su čia veikiančių studentiškų draugijų nariais ir pasinėrė į miesto, apie kurį tiek svajota vaikystėje, gatvių labirintus – Vilnių pažino taip gerai, kad net įsidarbino senamiesčio gidu. Netrukus (1943) universitetas buvo uždarytas, o Mačernis, kuriam tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams, grįžo į atokiąją Šarnelę, tolyn nuo karo siaubo. Čia, senojo namų sodo paunksmėje jis rašė „Metų“ sonetus, derindamas filosofinius ir poetinius savo asmenybės pradus, metų laikų kaitą išgyvendamas kaip kosminių ir metafizinių dėsnių, kultūros istorijos svarbiausių momentų pasikartojimą asmeninėje vizijoje.
Pasilikęs vienumoje, stebėdamas, kaip už lango draskosi vėjas, poetas per trumpą laiką išgyveno savo antiką, viduramžius ir Renesansą, persikūnydamas į filosofą, alchemiką arba karalių ir kartu nepamiršdamas, kad yra savo laiko augintinis („Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus“). Sonetų žmogus – prieštaringas, besiblaškantis tarp palaidumo ir askezės, keliantis opiausius egzistencinius klausimus ir čia pat ironiškai besišaipantis, neriantis į hedonistinį svaigulį. Žmogaus gyvenimą lemiančios jėgos čia pasirodo pridengtos kultūrinėmis kaukėmis: po sceną išdidžiai žingsniuoja „Garsus Toreador, Mirtis baisioji“, idealiosios ir žemiškosios meilės aistrą įkūnija tragiški Don Žuano ir Don Kichoto personažai. Būdamas modernistas, Mačernis neslėpė susižavėjimo klasikos kūriniais, kvietė skaitytoją šviestis, lavintis, susipažinti su vertingiausiais kultūros pavyzdžiais: jo subjektas teigia savo sielą, „alkaną kaip žvėrį“, maitinąs mokslu ir menu – „geriausiais žemės vaisiais“. Griežta ir lakoniška soneto forma (savaip priešinga simfoniškiems, ištęstiems „Vizijų“ periodams) neribojo poeto vaizduotės, leido jam susitelkti ties būties priešybėmis: čia mezgasi dialogai tarp asketo ir šokėjos, Don Kichoto ir Sanča Pansos, prabylama nirvaną pasiekusio budistų vienuolio ir smuklėje snaudžiančio seno palaidūno balsu. Gyvenimas iškyla įvairiabriauniais pavidalais. Dažnas sonetų subjektas – poeto amžininkas, gyvenantis monotoniškos būties ritmu, užduodantis klausimus, į kuriuos nerandama atsakymo (eil. „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu“). Vis dėlto paskutinieji sonetai atskleidžia vis gilėjančią vidinę dramą ir nusivylimą: „Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsekęs... / Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos“.
1943 m. Mačernis paskelbė prozos kūrinius antologijoje
Kas girdėti kalnuose, dalyvavo literatūriniame vakare Vilniuje, kur dėl įtaigios intonacijos sulaukė netikėto pasisekimo. Literatūros padangėje karo išvakarėse pasirodė nauja karta, kuriai buvo lemta kūrybiškai išsiskleisti tik išeivijoje. Šios kartos ideologija – krikščioniškasis egzistencializmas, ji orientuojasi į modernistinę Vakarų literatūrą, sugeria į save prieštaringas Nyčės, Dostojevskio, Martino Haidegerio (Martin Heidegger) idėjas. Mačernis daug mąstė rengdamasis diplominiam darbui tema „Nyčė ir Kristus“, ieškodamas pusiausvyros tarp autoritetingo teologinio požiūrio ir katastrofų amžiaus neigimo dvasios.
Vis gilėjantį pesimizmą ir besismelkiantį nuovargį lėmė nepavykusios sužadėtuvės su Brone Vildžiūnaite – išsigandusi neigiamos Mačernio motinos reakcijos, sužadėtinė prašė atidėti vestuves. Nerimą sėjo ir sovietų pajėgų nepaliaujamas artėjimas prie Lietuvos sienų. 1944 m. rudenį poetas apsisprendė trauktis, tačiau nespėjo. 1944 m. spalio 7 d. žuvo pataikius artilerijos sviedinio skeveldrai. Palaidotas be bažnytinių apeigų, nešventintoje žemėje – ant tėviškės kalnelio. Jam buvo lemta visiems laikams susilieti su savuoju gamtovaizdžiu, su Žemaitija, kurios gaivališką ir kultūriškai sunkiai apipavidalinamą prigimtį buvo nuodugniai apmąstęs (straipsnis „Žemaitiškas charakteris mene“).
Mačernio kūrybinis palikimas mums žinomas iš nuorašų, kuriuos surinko ir į vientisą archyvą sutelkė draugai. Jo kelias pas skaitytojus buvo nelengvas: stalinizmo laikotarpiu eilėraščiai slapta perrašinėti, paties poeto net vardo negalima buvo minėti. Atlydys įvyko XX a. septintajame dešimtmetyje, kai literatūrologo Vytauto Kubiliaus pastangomis pasirodė pirmosios nedrąsios publikacijos. Net ir išleidus rinktinę
Žmogaus apnuoginta širdis (1970) į poetą skersakiavo budrūs cenzoriai: netiko jo skaityti ir versti autoriai, aplinka, kurioje formavosi jo talentas, gąsdino šeimos istorija (brolis – miške žuvęs partizanas, motina su kitais vaikais buvo ištremta į Sibirą). Išeivijoje Mačernio kūrybai sklisti kliūčių nebuvo – 1947 m. Romoje išleistos „Vizijos“, kur greta didžiojo ciklo įtraukta ir keletas sonetų, 1961 m. Čikagoje – dar išsamesnė kūrybos rinktinė Poezija. Mačernio kūrybos pavyzdžių įtraukta į „naujosios lietuvių poezijos antologiją“ Žemė (1951) – taip ilgiems dešimtmečiams nusistovėjo išeivijoje puoselėtas mitas apie „niekada neemigravusį emigrantą“, kurio autoritetu žemininkai pasiremdavo ginčydamiesi su vyresniąja Bernardo Brazdžionio ir Jono Aisčio karta. Įvadiniame Žemės antologijos straipsnyje filosofas Juozas Girnius teigė, kad Mačernis esąs savotiškas atskaitos taškas, parodantis naujosios poetų kartos estetinės raidos kryptis. Poetą kaip klasiką įteisino 1990 m. Vilniuje išleista iki šiol pilniausia jo kūrybos rinktinė Po ūkanotu nežinios dangum. Mačernio kūryba ir šiandien kreipiasi į klausiančius ir ieškančius, kviečia apmąstyti ir suprasti būties stebuklą, patirti jį kaip viziją.


Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina
Vytautas Mačernis. Eilėraščiai.Vytautas Mačernis 1939 m.PAVASARIO SONETAI. PAVASARIS. Mačernis.Studijų draugai Aukštuosiuose Šančiuose, 1940 m.Šatrijos šventė. Laivelyje Nemune ties Pažaisliu, 1940 m.POILSIO TROŠKIMAS. Mačernis.V. Mačernis. Don Juan.V. Mačernis. Neatimki Dieve iš manęs klydimo teisės.V. Mačernis. Pavasario sonetai.V. Mačernis. Savo sielą alkaną kaip žvėrį.Aš pažinau karalių tavyje.

Ar žinote, kad...