kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Šimkus


Vladas Šimkus (1936–2004) – poetas, vertėjas, 1961 m. baigė VU lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo įvairių žurnalų ir laikraščių redakcijose. Poezijoje debiutavo eilėaščių rinkiniais
Gražiausia sekundė (1960) ir Kranto kontūrai (1963), kurie sukurti daugiausia „atlydžio“ dvasia – sovietinė romantika, optimizmas, tikėjimas progresu ir šviesia ateitimi, sovietinės valstybės naujovių poetizavimas – visa tai buvo tipiška to meto poezijai. Kuo toliau, tuo labiau Šimkus tolo nuo privalomo to meto poezijos temų ir formų, rėmė jaunesnės kartos avangardinius ieškojimus (palydėjo Sigito Gedos debiutą). Nors Šimkaus poezija išliko „realistinė“, tačiau tai nedaug ką bendro turėjo su socialistiniu realizmu – to meto estetiniu kanonu. Nuo eilėraščių rinkinio Geležis ir sidabras (1968) Šimkaus poezijoje realistiškumas ir daiktiškumas unikaliai jungiasi su sunkiai įvardijamomis vidinėmis būsenomis, nerimu, nuovargiu, grauduliu, švelnumu, melancholija, saviironija ir yra artimas XX a. antrojoje pusėje Vakaruose iškilusiai antipoezijos tendencijai – nuromantintam pokariniam kalbėjimui, kasdienybės poetikai, šnekamosios kalbos eilėrščiuose vartojimui (pvz., V. Šimboskos (W. Szymborska) kūryboje). Skirtingai nuo šiuolaikinės poezijos tendencijų, kasdienybė Šimkaus eilėraščiuose nėra vulgari. Priešingai – bandoma išlaikyti tam tikrą distanciją su kasdienybe, išlaikant jos „sidabrišką“ švytėjimą, retų, ypatingų akimirkų intensyvumą. Programinė eilutė „Nusileisk, dangau, ant žemės...“, kuria pavadinta ir kūrybos rinktinė, nusako šitokį siekį – ne tik žemės polius, bet ir dangaus. Nuleisti dangų ant žemės, sukurti tokią žmogiško artumo, intymumo, betarpiškumo („kuo užpildysim šį tarpą, / mano spindintis dangau?“) atmosferą, kur susilietų aukštieji ir kasdieniai dalykai, kur jie būtų neatskirti ir neatskiriami, yra vienas iš Šimkaus programos kertinių akcentų. Kasdienės kalbos amorfiškumas puikiai suvaldomas, kasdienė kalba Šimkaus eilėraščiuose nebetenka atstiktinumo įspūdžio, kasdienės intonacijos natūralumą poetas sugeba derinti su išradingu, šviesiu, nauju rimavimu ir griežta eilutės ritmika. Šimkus pelnė vieno techniškiausių lietuvių poetų ir vertėjų vardą, tačiau tobula literatūrinė technika jam nebuvo pagrindis tikslas, o kai kada tapdavo ir ironijos objektu („Tobulas eilėraštis“).
Šimkaus eilėraščiuose susipina iškalbingas tylėjimas, intymaus betarpiškumo, žmogiškų santykių ir žmogaus vienišumo temos, vengiama pakelto tono, patoso, teatrališkumo. Šimkaus eilėraščių monotoniškumas, „besiužetiškumas“ (eil. „Pro miegą girdėjau...“) tarsi savaime yra statiškas, tapybiškas, linkstantis į konkretumą, detales. Sykiu tai buvo ir opozicija ideologiniam žmogaus gyvenimo „sunorminimui“, partinių tikslų siekimui. Pavargęs, nuobodžiaujantis, neretai sutrikęs Šimkaus žmogus tasi nebetenka socialinių kaukių yra vienas pats su savimi ir su svarbiausiais egistenciniais klausimais (kaip kad eilėraštyje „Ką daryti?“). Šimkaus eilėraštyje įtampa susikuria tarp kasdienybės, kur viskas aišku, suprantama, ir žmogaus vidinio nerimo, nuojautos, kad kažkas yra kitaip, kad paviršius, kuriam iš pažiūros tiek dėmesio skiriama eilėraščiuose, slepia kitą realybę, kuriai jaučiamas sunkiai įvardijamas ilgesys. Pasak Viktorijos Daujotytės, „V. Šimkus turėjo tą galią – įtraukti į eilėraštį konkretybę, bet jau įaustą į tankią jutiminę medžiagą. Konkretu, netgi buitiška, daiktiška, o iš to auga
kažkas, plečiasi. Viskas lyg ir aišku, viskas savo vietose, bet iškyla neramus kažin, ir viskas apsinuogina. Unikali jungtis – konkretu, papasakojama, aišku, bet ir neaišku, persmelkta kažko ir kažin.“
Tokios pačios egzistencinės įtampos, melancholiškas susimąstymas, šimkiškas liūdesys, graudumas, karti ironija būdinga ir humoristiniams Šimkaus eilėraščiams (
Bitės pabėgėlės 1973), nors su jais autorius buvo suvoktas ir aptarinėtas kaip aktualus, visuomeniškas kūrėjas, kritikuojantis socialistinio gyvenimo negeroves, taip skatindamas jas taisyti. Iš tiesų humoro geluonis buvo nukreiptas į pačius sovietinės visuomenės pagrindus, o humoristinio eilėraščio žanras tebuvo perkūnsargis, leidžiantis pasakyti: „Karalius nuogas!“. Su juokdario kauke kalbama apie tuštybės mugę, privalomas šypsenas, išsikvėpusį tikėjimą valstybės idealais. Rimtumo ir dramtizmo jungtis, nemenkesnis dėmesys nei „rimtų“ eilėraščių formai leido Šimkui atnaujinti humoristinio eilėraščio žanrą, įteisinti jį kaip lygiavertį kitiems, „rimtiems“ žanrams.
Nors Šimkus išleido vos kelias eilėraščių knygas ir sąmoningai pasitraukė iš poezijos į vertimą, tačiau jo įtaka jaučiama iki šiol (šiuo požiūriu galima lyginti su Kaziu Binkiu, kuris paveikė lietuvių poezija vos keliolika eilėraščių). Rimto juokdario kaukę dėvi Juozas Erlickas, o kasdienybės poetika tapo viena svarbesnių šiuolaikinės poezijos tendencijų.

Rimantas Kmita



Vladas Šimkus. Eilėraščiai.Kęstutis Nastopka. Realybės poezija.Rimvydas Šilbajoris. Vladas Šimkus - užslėpto geluonio humoras.Vladas Šimkus.Vladas Šimkus.Vladas Šimkus.

Ar žinote, kad...