Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Liūnė Sutema

Zinaida Nagytė-Katiliškienė savo kūrinius publikavo Liūnės Sutemos slapyvardžiu, kuris puikiai apibūdina atšiaurų jos eilėraščių gamtovaizdį. Išeivijos literatūrinio gyvenimo apžvalgininkai poetės kūrybą laiko giminiška Algimanto Mackaus poezijai, juodu įvardija kaip „egzodo augintinius“, „bežemius“, priskiria „neornamentuotos kalbos generacijai“. Su ankstesnės žemininkų kartos kūrėjais ją sieja giminystės ryšys: brolis – poetas Henrikas Nagys, vyras – prozos meistras Marius Katiliškis.
Poetė gimė 1927 m. liepos 5 d. Mažeikiuose, šiauriniame Lietuvos pasienyje, ir nuo mažumės buvo apsupta keliakalbio kultūrinio konteksto. Tėvas dirbo geležinkeliečiu, tad Nagių giminės atžalos vaikystę praleido kilnodamiesi iš vieno miesto į kitą, neprisirišdami prie vieno gamtovaizdžio, nesusikurdami mitinės vaikystės šalies. Prieškario miestai ir miesteliai įstrigo atmintyje lyg lemtingos stotys, jungiamos geležinkelio bėgių, patraukiančios dėmesį, bet neskatinančios pasilikti: Radviliškis, Kaunas, Skuodas, Šilutė, Kėdainiai, Naujoji Vilnia. Sutemos motina latvė, senelė vokietė – abi buvo puikios savo gimtųjų kraštų „kultūros ambasadorės“, skatino domėtis įvairiakalbe literatūra: vaikystės lentynėlėje greta Jono Kossu-Aleksandravičiaus (Aisčio) galima buvo rasti ir Rainerio Marijos Rilkės (Rainer Maria Rilke) tomelį. Brolis, anksti įgijęs kompetentingo literatūros vertintojo ir savito poeto reputaciją, Antrojo pasaulinio karo metais rašė straipsnius apie modernistinius vokiečių poetus. Linkęs prisiimti žemininkų-lankininkų kartos lyderio vaidmenį, ankstyvuosius sesers poetinius bandymus Nagys vertino globėjiškai, neretai ją padrąsindavo.
1944 m. vasarą kartu su didžiąja karo pabėgėlių banga Nagių šeima pasitraukė iš Lietuvos. Kūrybingai paauglei atsivėrė anksčiau tik iš knygų pažinta Europa su dar nematytais peizažais, „Vakarų saulėlydžio“ pažymėtu kultūros pasauliu, karo bei pokario skurdu ir suirute. Pabėgėlių stovyklose leidžiamoje lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji Liūnės Sutemos slapyvardžiu sukurti eilėraščiai. Insbruko ir Freiburgo universitetuose ji pasinėrė į meno istorijos, vokiečių literatūros ir filosofijos studijas.
Freiburge pradedančioji poetė sutiko tuo metu jau žinomą rašytoją Marių Katiliškį, tarp jų užsimezgė abipusė simpatija, peraugusi į meilę. Zina Nagytė ištekėjo už Katiliškio jau 1949 m. pabaigoje Čikagoje, ką tik pasiekusi Naujojo Pasaulio krantus.
Patyrusi daug likimo smūgių ir netekčių, Sutema užsidarė savo bedžiaugsmiame pasaulyje – šią izoliaciją lėmė ir sunki sūnaus liga, būtinybė jį nuolat slaugyti. Visus tuos metus ji nesikratė įsipareigojimų išeivių bendruomenei – 20 metų mokytojavo lituanistinėje mokykloje, dirbo slaugos namuose, dalyvavo Čikagos kultūriniame gyvenime. Vis dėlto kitaip nei daugelis išeivių ji vengė kelionės į vaikystės žemę, nesugrįžo į ją net trumpam paviešėti ir po Nepriklausomybės paskelbimo. Sužinojusi, kad sulaukė pagerbimo Nacionaline kultūros ir meno premija, 2006 m. apsisprendė nepalikti savo namų Lemonte pasiteisindama, kad neturi kelionei reikalingų dokumentų, tik prieškariu išduotą Lietuvos pasą. Sentimentali kelionė į tėviškę įmanoma tik poetinėje vaizduotėje – tai paliudyta visų laikotarpių eilėraščius sutelkusioje rinktinėje Sugrįžau (2009).
Pasak Sutemos kūrybą atidžiai skaičiusio Rimvydo Šilbajorio, „Sutemos poezija yra išaugusi vientisa, kaip iš vienos sėklos išaugęs medis: jo šakos, šaknys, lapai, nors pažiūrėti ir labai skiriasi nuo mažytės sėklos, tačiau potencialiai glūdi joje nuo pat pradžios, neateina kaip kas nors prisegta iš šalies“. Nuo pat pradžių egzodas išgyvenamas ne kaip visuotinė ir gana abstrakti nostalgija, o kaip individualus savęs įprasminimo kelias, kuriuo einant ne tik dvasiškai praturtėjama, susitaikoma su skaudžiai baudžiančiu likimu, bet ir vienišėjama. Eilėraščiuose vis platesnės tampa nesvetingos, bevardės, nusiaubtos badmečio, niekam nepriklausančios teritorijos.
Sutemos lyrinis subjektas pirmajame jos rinkinyje Tebūnie tarytum pasakoj (1955) dažnai kalbasi su šešėliu ar veidrodžio šuke, jam būdinga atidi savistaba ir pastanga atkurti tragiškai skilusios moderniųjų laikų asmenybės vientisumą. Poetei artimas netobulas, negražus, dygus ir dūžtantis, veidrodžio šukėje pasikartojantis pasaulis, „niekieno žemė“, kurią naiviai tikimasi apgyvendinti, prisijaukinti. Asmeninė teritorija nesutampa su konkrečiu amerikietišku gamtovaizdžiu, kuris atrodo groteskiškas ir banalus.
Jau antrojo rinkinio Nebėra nieko svetimo (1962) pavadinimu teigiama, kad išeiviškos ir bendražmogiškos laikysenos riba sąlygiška. Kalba tampa užuovėja, kurioje slepiamasi nuo tikrovės, kurioje slypi gimtosios žemės atmintis. Santykis su kalba prilygsta tapatybės ieškojimams: subjektas – išeivijos poetas – nusikalsta kalbai, kai renkasi žodžius iš liaudies dainų ar žodynų, jaučiasi nebegalįs prisiminti „linų mėlynumo“, nors tai beveik embleminis lietuvių poezijos įvaizdis. Nusikalstama kalbant ne savo, o primestais žodžiais. Rinkiniuose Bevardė šalis (1966) ir Badmetis (1972) ryškėja nepasitikėjimas žodžiais, perfrazuojama pesimistinė Algimanto Mackaus mintis, kad kalba egzilyje miršta be prisikėlimo vilties. Teigiama, jog kalbos, pasakojimo, veikiausiai ir poezijos tradicija nebeturi tęstinumo: „mano žodžiai tiktai vienamečiai augalai“. Visos sąvokos ima atrodyti dirbtinės, nes nesusijusios su jas išauginusiu kontekstu.
Žemės motyvai Sutemos poezijoje ilgainiui pakeičia pasakos motyvus: vietoj skaidrių, mirguliuojančių, vaizduotę žadinančių paviršių susiduriama su neperregima, viską savyje slepiančia, nebe kuriančia, o bergždžia ir naikinančia žeme – tuo bežemiai skiriasi nuo žemininkų, kuriems būdingas egzistencinis poreikis susilieti su gimtuoju gamtovaizdžiu.
Vėlyvosios Sutemos poezijos erdvė siejama su asmeninės erdvės geografija ir istorija. Raktuvės kapinės, Biržė, Vaidminas, Buknaičiai – Mažeikių krašto vietovardžiai, poetinės vizijos orientyrai. Sapnų pasaulis persekioja lyg slogutis ar sąžinės balsas, akmeniu paverčiantis mitinės Medūzos žvilgsnis: „Neatsigręžk, / tave seka sena Mažeikių stotis – / [...] tau niekur nebereikia važiuoti, / jau išvažiavai“. Ieškoma sau vietos išsišakojusiame ir nykstančiame giminės medyje, žaidžiama su „vienmete“ mirtimi lyg visą gyvenimą lydinčiu šešėliu, bėgama paskui Kristų, kalbamasi su medine šv. Jono statula. Gausėja krikščioniškos semantikos figūrų, nors ir nenutolstama nuo rupios „bevardės šalies“ žemės. Naujausiuose eilėraščiuose daug mąstoma apie siaurėjančias komunikacijos ribas. Kalbamasi su mirusiais artimaisiais, o gyvieji priklauso kitakalbei tikrovei – mėginant juos suprasti apninka susvetimėjimo ir ištuštėjimo jausmas. Žodis – paskutinis savasties pavidalas, vienintelė nuosavybė, liekanti išeiviui.
Poetė mirė 2013 m. sausio 17 d. Lemonte, JAV.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Literatūra

Liūnė Sutema

Ar žinote, kad...