kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Sadūnaitė


Nijolę Sadūnaitę suėmė 1974 m. rugpjūčio mėn. KGB darbuotojai pasislėpę palaukė grįžtančio į namus jos brolio ir, vos jam atrakinus duris, įsiveržė į butą skubėdami, kad Nijolė nespėtų sunaikinti įkalčių, mat kaimynė buvo įskundusi, kad iš jos buto girdėti rašomosios mašinėlės taukšėjimas. Jie tikėjosi trapią moterį priversti atskleisti savo ryšius, o tada suimti visą
Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos redakciją ir visiems laikams Kroniką nutildyti. Bet netikėtai susidūrė su visiškai jiems nesuvokiamu reiškiniu – Nijolė pasitiko juos šypsodamasi.
Nuo pirmųjų okupacijos dienų Lietuvos katalikų bažnyčiai leista egzistuoti tik todėl, kad ji tarnautų valdžios propagandai. Sovietų Sąjunga, nors joje viešpatavo teroras ir baimė, pasauliui skelbėsi esanti demokratijos ir laisvės nešėja. Ji deklaravo ir tikėjimo laisvę, stengėsi sukurti iliuziją, kad ne slopina Bažnyčią, o ja rūpinasi. Tačiau iš tiesų nužudė arba izoliavo vyskupus, nukankino arba išvežė į lagerius veiklesnius kunigus, dalį likusiųjų užverbavo, dalį įbaugino. Į vienintelę veikiančią Kauno kunigų seminariją kasmet leido priimti tik po penkis klierikus, bet ir tuos KGB siekė atsirinkti. Uždaryti visi vienuolynai. Atvirai mišiose dalyvaujantis žmogus negalėjo dirbti vadovaujamo darbo. Kunigai buvo sekami, ribota jų judėjimo laisvė, jiems drausta katechizuoti vaikus. Negana to, visais propagandos kanalais brukta mintis, kad ateizmas tarnauja pažangai, o Bažnyčia yra praeities atgyvena. Pažangos argumentas stipriai veikia nesusiformavusią sąmonę, todėl juo naudojasi visos agresyvios ideologijos, norėdamos patraukti į savo pusę jaunimą. Tačiau ir tokiomis sąlygomis Bažnyčia nepasidavė, ją rėmė pogrindyje atsikūrusi vienuolija ir teisę į tikėjimą ginantys pasauliečiai.
Septintajame dešimtmetyje slapta imta leisti religinio turinio knygas, o 1972 m. pogrindyje pasirodė periodinis leidinys –
Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Masiškai siųsdama žmones į lagerius, valdžia nenumatė, kad tenai užsimegs draugiški įvairių sovietinio bloko šalių tautinio ir religinio pasipriešinimo dalyvių, rusų žmogaus teisių gynėjų ryšiai. Lageriuose gimusi draugystė nebenutrūkdavo. Vieni iš kitų mokėsi, vieni kitus rėmė. Maskvoje buvo galima gauti rašomųjų mašinėlių, kopijavimo aparatų arba tų jų dalių, kurių neįmanoma pasigaminti patiems. Būtent per Maskvos disidentus Lietuvos katalikų bažnyčios kronika tuo metu pasiekdavo Vakarus.
Galima tik įsivaizduoti valdžios institucijų įsiūtį: ketvirtajame dešimtmetyje daryta viskas, kad bet koks pasipriešinimas būtų ne nuslopintas, o apskritai neįmanomas, tačiau kiekvienas
Kronikos numeris niekais vertė visas pastangas. Kovai su savilaida buvo mestos didžiulės KGB pajėgos. Pirmieji areštai ir teismai Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjus užgriuvo 1973 m. Nijolę Sadūnaitę KGB sekė nuo 1970-ųjų. Kunigas Juozas Zdebskis, 1974 m. pakvietęs Nijolę dauginti ir platinti Kroniką, įspėjo, kad už šį darbą ji anksčiau ar vėliau susilauks kalėjimo. Nijolė apmąstė, kam ryžtasi, ir pasiruošė areštui. Atrodo, kad ji net laukė, kada išmuš jos valanda susikauti su režimu ne pogrindinėje, o tiesioginėje kovoje, kada ateis laikas viešai pasakyti tiesą. Nijolė suprato, kad be asmeninės aukos režimo nesusilpninsi.
Lietuvos ypatingajame archyve yra išlikusi Nijolės Sadūnaitės baudžiamoji byla. Tai vertingas dokumentas, liudijantis Nijolės išmonę, ištvermę ir drąsą. Ji atsisakė pasirašyti kratos ir tardymo protokolus ir kalbėti su tardytojais apie bylą. Atvirai paaiškino, kad valdžios politiką ir veiklą laiko amoralia ir todėl su KGB nebendradarbiaus. Taip Nijolė sugebėjo nesuteikti informacijos apie jokį kitą žmogų.
Bylos kaltinamojoje išvadoje rašoma:
Nuo 1972 m. kovo mėn. buvo pradėta leisti, dauginti ir platinti tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų rinkinys „LKB Kronika“. [...] 1972–1974 m. išleista vienuolika „LKB Kronikos“ numerių, kurie masiškai padauginti elektrografiniu kopijavimo būdu, rotatoriumi, taip pat rašomosiomis mašinėlėmis, įrišti į atskiras brošiūras ir išplatinti. Visi „LKB Kronikos“ numeriai perduoti į Vakarus, kur jie skelbti laikraščiuose „Darbininkas“, „Draugas“, per radiją „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt.
Kaltinama, kad:
Gamindama ir platindama „LKB Kroniką“, vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją.
Davė ją skaityti Vladui Kęstučiui Sadūnui.
Laikė namuose Nr. 6 ir 10 bei daugino Nr. 11.
Dėl pareikšto kaltinimo F. N. Sadūnaitė kalta neprisipažino ir paaiškino, kad faktų, išdėstytų nutarime patraukti kaltinamąja, ji neneigia, literatūros, kurią ji dauginusi platinimo tikslais, nelaikanti šmeižtiška, ir tokius leidinius, kaip „LKB Kronika“, ji gaminsianti ir platinsianti ir ateityje.
(Nijolė Sadūnaitė, Skubėkime daryti gera)
KGB kalėjime Nijolė ne kartą bandė perduoti apie save žinią broliui ir draugėms per žmoniškesnius prižiūrėtojus, bet tie nerizikavo, atiduodavo laiškus savo viršininkams – visi laiškai pateko į bylą kaip kaltinimo medžiaga. Ruošdamasi teismui, Nijolė pasirašė gynimosi kalbą (atsisakė advokato) ir paskutinį kaltinamosios žodį. Šiuos dokumentus taip pat bandė perduoti į laisvę, bet netrukus juos pamatė prokuroro rankose. Kalbų turinys taip išgąsdino KGB, kad teismo salėje žiūrovų vietose sėdėjo vos šeši žmonės. Šiaip jau politinėse bylose salę sausakimšai užpildydavo KGB darbuotojai ir pakviesti režimui lojalūs piliečiai. Šį kartą net jie neturėjo girdėti, ką Nijolė kalbės. Liudininkai po apklausos taip pat buvo išprašomi iš salės.
Nors prokuroras ir siūlė Nijolei laisvę mainais už tylėjimą, ji savo kalbas pasakė. Teisėjas ir tarėjai klausėsi nunarinę galvas. Nijolę saugantys kareivukai, nė žodžio nesuprantantys lietuviškai, vesdami ją iš teismo salės, stebėjosi – antrus metus lydi teisiamuosius, bet tokio teismo nematė. Jiems susidarė įspūdis, kad kaltintoja buvo Nijolė, o teismas  – susigėdę ir išsigandę, savo kaltę pripažįstantys nusikaltėliai.
Pakeliui į Mordovijos lagerį Nijolei pavyko užrašyti ir išsiųsti į laisvę paskutinį kaltinamosios žodį, netrukus jis pasirodė
Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje ir Vakaruose:
Ši diena laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausioji meilės daina. Tegu ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos – Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!“ Kaip nesidžiaugti, kad Visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa – klaidą ir melą! Idant tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti. O jums noriu priminti poeto Lermontovo žodžius: „Tačiau yra, yra teisingas Dievo teismas!“
Duok Dieve, kad to teismo nuosprendis būtų mums visiems palankus. To melsiu Dievą jums visiems per visas gyvenimo dienas.
Baigti noriu kalėjime gimusiais posmais:
Kuo sunkesnis kelias, kuriuo eit turiu,
tuo stipriau gyvenimą juntu.
Mes privalom degti teisybės ryžtu,
blogį nugalėti, nors ir kaip sunku.
Trumpos žemės dienos ne ilsėtis duotos,
o kovot už laimę daugelio širdžių.
Ir kuris tai kovai viską atiduoda,
tas pajus, kad eina teisingu keliu.
Ir didesnės laimės niekad nepatirsi,
kaip kad pasiryžus tau už žmones mirti.
Tada sieloj šventė visada skaisti,
neužgoš jos jokie lageriai šalti!
Tad mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. Vakar stebėjotės mano gera nuotaika sunkiu gyvenimo momentu. Tai įrodo, kad mano širdyje dega meilė žmonėms, nes tik mylint viskas darosi lengva! Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, net klystantį, privalome mylėti. O to galima išmokti tik Jėzaus Kristaus mokykloje, kuris visiems yra vienintelė Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tad teateinie, gerasis Jėzau, Tavo karalystė į mūsų visų sielas!
Valdančiuosius noriu paprašyti, kad išleistumėte į laisvę iš kalėjimų, lagerių ir psichiatrinių ligoninių visus tuos, kurie kovojo dėl žmogaus teisių ir teisingumo. Tuo įrodytumėte savo gerą valią ir prisidėtumėte, kad gyvenime būtų daugiau harmonijos ir gėrio, o gražusis šūkis: „Žmogus žmogui – brolis“ virstų tikrove.

(Nijolė Sadūnaitė,
Skubėkime daryti gera)

Nijolę nuteisė trejus metus kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, o paskui dar trejus metus būti tremtyje. Net pagal to meto politinių teismų praktiką nuosprendis buvo nemotyvuotai griežtas. Bet Nijolė nenusiminė. Jai atrodė, kad visas ankstesnis jos gyvenimas ir buvo ruošimasis šiai misijai. Už tai, kad pasirinko tinkamai, pirmiausia buvo dėkinga savo šeimai.
1945 m. pabaigoje, antrąkart bėgdama nuo ištrėmimo, Sadūnų šeima apsigyveno Anykščiuose. Gretimame name buvo įsikūrusi stribų būstinė. Nors tėvai draudė, vaikai ištaikydavo apžiūrėti į patvorį rytą sumestus partizanus. Vėliau jų kūnai būdavo nuvežami į miesto aikštę ir ten numetami, kad visi pamatytų, kas laukia nepaklūstančių sistemai. Nijolė galėjo tėvų gailestingumą, užuojautą vargstančiam ir kenčiančiam palyginti su beprasmišku, nepaaiškinamu „liaudies gynėjų“ žiaurumu. Tuos, kurie šitaip niekina žmogų, jo gyvybę ir mirtį, Nijolė matė iš taip arti, kad neišsiugdė jiems baimės.
Tik pasitikėjimas Dievu, viltis, kad smurtas ir prievarta neamžini, teikė tėvams stiprybės. Jie laikėsi krikščioniškosios moralės ir mokė vaikus meilės artimui. Tėvai įstengė savo vaikus mokykloje apginti nuo patyčių dėl tikėjimo. Nijolė tikėjo atvirai, nesislapstydama. Net nežinodama, kaip labai jai to prireiks, Nijolė sportavo – ugdėsi valią ir ryžtą. Nors laikas buvo nepaprastai žiaurus, augo romantikė ir svajojo nugyventi ypatingą gyvenimą, buvo pasirengusi pasiaukoti dėl žmonijos. Vidurinę baigė labai jauna – neturėdama nė septyniolikos metų. Ketino studijuoti Kauno kūno kultūros institute, bet tam būtų reikėję atsižadėti tikėjimo ar bent jau veidmainiauti. Septyniolikmetei idealistei tai atrodė žema. Ir tėvas pakurstė jos abejones: karjera, patogi buitis ir kiti dalykai, kuriuos valdžia siūlo mainais į tikėjimą Dievu, nėra verti tokios aukos.
Kaip tik tuo metu įvyko įsimintinas dalykas. Draugė Bronė Kibickaitė paprašė Nijolės pabūti jos Sutvirtinimo motina – pati Nijolė Sutvirtinimo sakramentą buvo gavusi septynerių ir dabar juokais pasiūlė draugei pasidalinti Šventosios Dvasios dovanomis, kurias gauna sutvirtinamasis. Tą popietę vaikštinėdamos po Anykščių šilelį abi mergaitės pajuto pašaukimą vienuolystei. Tai, ką išmąstai racionaliai, yra tavo paties valios aktas, o kai staiga apima visiškas aiškumas, ramybė ir pasitikėjimas, pajunti aukštesniųjų jėgų įsikišimą. Tai ir vadinama pašaukimu.
Net mama ne išsyk patikėjo Nijolės pasirinkimo rimtumu – šitoks gyvas, judrus vaikas ir vienuolystė jai atrodė nesuderinama. Vis dėlto palydėjo dukterį pas pažįstamas seseris.
Pokario metais lietuviai išmoko nutylėti, kad kas nors iš artimųjų žuvo miške, kalėjo lageryje ar buvo ištremtas. Tai slėpė net nuo savo vaikų, prigrasindavo juos mokykloje neprasitarti, kad švenčia katalikiškas šventes, Vėlinių vakarą lanko artimųjų kapus. Dažnas svarstė, kaip čia geriau prisitaikyti prie sistemos, jai neužkliūti, sukurti šeimai gerovę – gauti butą, sodą ar leidimą nusipirkti automobilį. To mokė ir savo vaikus. Nijolės tėvai labai išsiskyrė iš tokios aplinkos.
Režimas pasiekė, kad žmonės nepasitikėtų vienas kitu: kiekvienas, kuris piršosi į draugus, galėjo būti užverbuotas KGB ar šiaip skundikas, todėl vis labiau įsigalėjo formalus bendravimas, susvetimėjimas iš viešosios erdvės skverbėsi ir į asmeninius santykius.
Nijolė pateko į vienuolių seseriją, kur santykiai paremti meile ir visišku pasitikėjimu. Tikėjimas, kad seserys meldžiasi už ją, palaikė ir kai etapu buvo vežama į lagerį. Etapas – ypatinga kalinių kankinimo priemonė. Pakeliui po keturias ar net šešias paras juos laikė Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos ir Potmos kalėjimuose, vadinamuosiuose persiuntimo punktuose.
Pagaliau patekau į paskutinį etapą. Vagone atskirame užtvare išvežė siaurukas traukinys pelkėtais miškais. Visą kelią pro atvirą langelį mačiau vien spygliuotų vielų užtvarus – konclagerius, kareivius sargybinius, šunis. Vienas po kito daugiau kaip 20 konclagerių, kuriuose sugrūsta kone dvigubai daugiau žmonių negu yra vietų – ištisa sovietinių lagerių respublika. Į griežtojo režimo politinių kalinių moterų konclagerį patenkama pravažiavus visus kitus konclagerius, kurie išdėstyti palei geležinkelio liniją.
(Nijolė Sadūnaitė, Skubėkime daryti gera)

Moterų lageryje kalėjo daugiausia ukrainietės ir garbaus amžiaus rusės stačiatikės. Pirmosios dėl tautinių, antrosios dėl religinių įsitikinimų. Nijolė su jomis susidraugavo. Ji dirbo po 16 valandų, kad įvykdytų normą ir gautų leidimą už kelis rublius nusipirkti šiek tiek maisto. Ne sau – sergančioms stačiatikėms senutėms. Išmoko giesmių ir kartu su jomis giedodavo. Vėliau prisiminimų knygoje aprašė visų jų likimus ir nurodė adresus, jei atsirastų norinčių padėti. Už kelių šimtų metrų nuo jų lagerio buvo vyrų politinių kalinių zona. Su jais slapta susirašinėdavo. Vienas iš būdų tai daryti: Nijolė įsliuogia į aukštą tuopą ir laidyne permeta į laišką įvyniotą akmenį per keturias tvoras (ne veltui augo su vyresniu broliu). Reikėjo, kad to „nematytų“ sargybos bokšte budintis kareivukas. Padėjo Nijolės gebėjimas užmegzti ryšius su pačiais įvairiausias žmonėmis, nė vieno nesmerkti, nežeminti, į kiekvieną kreiptis su meile. Kartą iš laiško moterys sužinojo, kad vyrų lageryje smarkiai sumušė ir į karcerį numirti įmetė ukrainiečių poetą Vasilijų Stusą. Ukrainietės kartu su Nijole paskelbė bado streiką ir taip iškovojo, kad į lagerį atvyktų prokuroras – administracija buvo priversta paguldyti Stusą į ligoninę. Tokių protestų įvyko daug. Po kiekvieno moterų laukdavo karceris.
Lageryje buvo siekiama, kad kaliniai palūžtų ir žūtų. Bet apie Nijolę žinojo platusis pasaulis, nužudyti jos lageryje KGB nedrįso. Buvo sumanyta sunaikinti ją tremtyje. Į tremtį – Krasnojarską – vėl vežė etapu per visą Sibirą. Nijolė matė visokių kriminalinių kalinių, klausėsi jų pasakojimų. Iš Krasnojarsko kartu su aštuoniais alkoholikais kriminalistais Nijolę atskraidino lėktuvu į Bogučianus, o iš ten turėjo vežti į taigą ir palikti kirsti miško. Bet tą dieną sugedo mašina, ir visi turėjo nakvoti Bogučianuose. Paprastos rusės moterys įkalbėjo milicijos pareigūną palikti Nijolę dirbti mokykloje valytoja, nevežti į taigą ir taip išgelbėjo jai gyvybę.
Bogučianuose Nijolė buvo jau nebe kalinė, tremtinė, nors jai visada galėjo suregzti naują bylą ir taip vėl grąžinti į lagerį. Taip neatsitiko. Ten gyvendama, Nijolė sutiko gerų žmonių, ypač susidraugavo su baptistais, kurie ją priėmė kaip seserį, teikė moralinę paramą. Nijolė ėmė gauti laiškų ir siuntinių iš įvairių pasaulio vietų. Čia pat pašte juos perpakuodavo ir išsiųsdavo į nuošaliausius Sibiro, Jakutijos, Magadano užkampius politiniams tremtiniams, kurie neturėjo iš ko sulaukti siuntinių. Pašto darbuotojos stebėjosi, kodėl ji siunčia siuntinius visiškai svetimiems žmonėms. Bet Nijolė niekada nesijautė svetima patekusiam į vargą.
Grįžusi iš tremties į Lietuvą, Nijolė jautė pareigą papasakoti apie kalinių vargą lageriuose, apie elgesį su jais. Nijolės pasakojimai mokė žmones nebijoti amoralios valdžios, nesitaikstyti su ja. Kurį laiką KGB tenkinosi įžūliu sekimu, bet buvo aišku, kad jie Nijolę arba nužudys, arba vėl įkalins. Ji ir vėl įsitraukė į
Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidimą, bet taip sekamai buvo sunku dirbti. Todėl nusprendė veikti pogrindyje. Penkerius metus represinėms institucijoms nepasisekė jos pagauti ir tai mažino jų autoritetą – KGB bandė sudaryti įspūdį, kad visi yra sekami ir viskas apie visus žinoma. Pagrindinis Nijolės uždavinys buvo nuvežti Kroniką į Maskvą ir perduoti per rusų žmogaus teisių gynėjus į užsienį. Tekdavo keisti išvaizdą, prieš išlipant pereiti į kitą vagoną, labai greitai reaguoti į kintančias aplinkybes. Apie tą laiką Nijolė pasakoja su humoru, atsimindama ne sunkumus, o nelegalios veiklos romantiką. Kai 1987 m. balandį Nijolę sulaikė Vilniuje, jau buvo paskelbta Gorbačiovo glasnostj ir perestroika. Nauji areštai būtų pakenkę atkuriamos demokratijos įvaizdžiui, todėl Nijolę KGB išlaikė tik pusę paros.
Dabar Nijolė galėjo veikti legaliai ir įsitraukė į aktyvią kovą. Ji buvo viena iš mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d. organizatorių. Būtent Nijolė savo kalba pradėjo mitingą. Dėl jo buvo persekiota ir tik sutrukdžius atsitiktinai pro šalį važiavusiems žmonėms nebuvo nužudyta.
Kai kova su režimu virto galingu visos tautos sąjūdžiu, Nijolei atsivėrė naujas veiklos baras.
1989–1990 m., kviečiama įvairių organizacijų ir privačių asmenų, Nijolė keliavo po Europą ir JAV – jos dėka daugybė žmonių sužinojo apie Lietuvos laisvės siekį ir palaikė jį žavėdamiesi pačios Nijolės taurumu.
Nijolė Sadūnaitė daugeliui yra pavyzdys. Iš jos galima pasimokyti gyventi taip, kad kiekvieną dieną jaustumeisi laimingas. Ji brėžia ir kasdienės veiklos gaires: šiandien ją galima pamatyti ginančią žmones Lietuvos teismuose, įvairiose institucijose ieškančią teisybės ne sau – kitiems. Tų, kurie kenčia, ji neskirsto nei pagal tautybę, nei pagal amžių, nei pagal religinius įsitikinimus. Ji stengiasi padėti ir islamą priėmusiai merginai, ir mažai skriaudžiamai mergaitei. Nijolė šypsosi kalbėdama su kiekvienu ir visiems linki Dievo malonės. Bendraujant su ja veriasi vienintelis kelias į tautos ir asmens ateitį – gyventi vieniems kitus mylint, vieniems kitais rūpinantis, gyventi siekiant šviesos ir tiesos.

Vilija Dailidienė
Nijolės Sadūnaitės teismas ir gynimosi kalba.Nijolė Sadūnaitė 1969 m.Kalinė Felicija Nijolė Sadūnaitė. Vilniaus KGB kalėjimas, 1974 m. (iš KGB archyvo).Tremtyje.Bogučianai, 1977 m. spalis. Sadūnaitė lageryje.1993 m. popiežiaus vizito metu Vilniuje.

Ar žinote, kad...