Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Gutauskas

Leonardas Gutauskas (g. 1938 XI 6 Kaune); poetas, prozininkas, dailininkas. Poetinės prozos kūrėjas, vaizduojantis fiziškai silpnus, trapios psichikos, bet morališkai atsparius žmones istorijos iššūkių akivaizdoje. Nacionalinės premijos laureatas (2001).
1966 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Nuo 1966 m. dalyvauja parodose. 1991–1993 m. Vilniaus dailės akademijoje dėstė tapybą. Debiutavo kaip poetas 1961 m. (rink. Ištrūko mano žirgai), išleido eil. knygas Vartai po diemedžiu (1976), Svetingumo namai (1980), Krantas (1982), Juokdarys (1985), Portretas (1988), Betliejus (1996), Popierinė dėžutė (1998), epitafijų kn. In fine (2004), taip pat eilių vaikams: Sakmės apie bičių darbus (1973), Dangaus kalvis – perkūnas (1980), Auksinė šiaudų šviesa (1989), Kam katinui ūsai (1998) ir kt. Pastaruoju dešimtmečiu daugiausia rašo prozą. Sukūrė romanus Vilko dantų karoliai (1–3 t. 1990–1997), Laiškai iš Viešvilės (2001), Šešėliai (2001), Plunksnos. Kazbek (2003), Sapnų teologija (2006), Musės. Palėpė (2007), Daiktai (2008), stambų trumpos prozos rinkinį Šunų dainos (2011).
Pirmosios poezijos knygos kupinos panteistinio artumo gamtai ir dekoratyvios stilistikos. Analogišką jauseną, sustiprintą lietuvių folkloro motyvais, Gutauskas atskleidžia paties iliustruotose eilėraščių knygose vaikams. Poezijoje dominuoja rafinuota metafora, tapybiškas vaizdas, vaikystės perspektyva, vėlesniuose rinkiniuose stiprėja kultūrinė savimonė. Egzistencinių prasmių ir taupių formų rinkinys Betliejus kritikų laikomas posūkio tašku, nes daugėja krikščioniškų motyvų, susitelkiama ties esminėmis mirties, amžinybės problemomis (In fine).
Šiuo metu Gutauskas labiausiai reiškiasi kaip produktyvus prozininkas. Vilko dantų karoliai – vienas stipriausių romanų po Nepriklausomybės atgavimo. Ypač entuziastingai buvo sutiktas pirmasis tomas (1990) – jame atvirai ir išradingai papasakota vienos šeimos narių drama per sovietinę okupaciją. Daugiatomiame romane Gutauskui pavyko parašyti didįjį savo gyvenimo pasakojimą tarsi bandant vytis Marcelį Proustą (Marselį Prustą) ir apimtimi, ir prarastojo laiko paieškomis. Autobiografinis herojus Tadas – dailininkas ir rašytojas – atlieka menininko išpažintį, kurioje egocentrinis pradas derinamas su esmingomis tautos lemties datomis. Žmogiškumo ir totalitarizmo akistata parodyta dužiame vaiko, paauglio, vėliau – jaunuolio ir subrendusio kūrėjo psichikos veidrodyje. Nepaliaujamas atminties darbas, menininko sąmonės permanentinis budėjimas ir aistringas atsivėrimas lemia improvizacinio gaivalo valdomą pasakojimą. Romane esama eseistinių pasažų, sąmonės srauto, eilėraščių, dramos intarpų, grafinių eksperimentų. Tekstas puošnus, išsiplėtojęs asociacijų raizginiais, žodingas, prisodrintas kultūros motyvų, Biblijos parafrazių.
Daugelis anksčiau plėtotų motyvų ėmė grupuotis į naujus mini romanus su šiurkštesniu žemiškos faktūros pojūčiu, bet pasakojimo poetiškumas išliko. Dažnai Gutausko prozoje kalbama apie labai jautrios sielos ar trapios psichikos žmogų, atspėjamą autoriaus alter ego. Sankirtos tarp individo ir visuomenės – žiaurios, individą žlugdančios. Romano Laiškai iš Viešvilės herojus, talentingas dailininkas – beprotnamio pacientas. Viešvilės beprotnamis – brutalūs skausmo namai su baisia sanitarų prievarta – totalitarinės visuomenės metafora. Jautrios psichikos veikėjas Lukas skulptūras kuria iš plunksnų (romanas Plunksnos). Čia viskas sukasi apie plunksną – ir įvairių tautų mitai, etimologijos, legendos, ir paukščių pažinimas, ir vaikystės aidai, ir Ikaro epilogas – sudužimas. Plunksna yra tylios opozicijos simbolis, pasakojant apie neideologizuoto, neakademinio menininko tragediją sovietmečiu. Daugumoje romanų herojaus tipas sutampa su siužeto tipu, kartojasi. Romane Kazbek piešiamas daugiakultūris pokario Vilnius. Senamiesčio kvailelis vaidinantis nesamo garvežio mašinistą tampa viso kvartalo siela. Miršta šis mažas nelaimingas žmogus tą pačią dieną kaip ir „devyngalvis slibinas“ Stalinas – 1953 m. kovo 5 d. Romane Šešėliai pasirinkta ribinė situacija – priešmirtinė išpažintis seniai nužudytam priešui. Gvildenama kaltės ir atleidimo problema. Mirštantis plaučių vėžiu lietuvis mato ruso okupanto, nužudyto prieš 40 metų vėlę, sėdinčią ant suolelio ir su ja kasdien atgailaudamas kalbasi. Įprasta budelio ir aukos priešprieša nublanksta mirties akivaizdoje. Gutauskas sugebėjo aktualizuoti tremties į Sibirą temą, devintajame XX a. dešimtmetyje gerokai išsemtą ir nualintą gausios lietuvių dokumentinės prozos. Romane Sapnų teologija šiai slidžiai temai surastas vykęs rakursas – keturiolikmetės ištremtos į Jakutiją našlaitės sapnai. Mergaitę globoja taip pat tremtinys suomis-samis Jarvis, vėliau tampantis jos vyru. Šis aspektas įgalino praplėsti sapniškus fantazijos pavidalus kitos tautos papročių ir mitologijos vaizdais bei išaukštinti meilės galią. Gutauskas kuria vertybiškai angažuotus kūrinius, akcentuoja krikščioniškąjį matmenį, gausiai vartoja biblinius įvaizdžius. Trumposios prozos pasakojimuose, knygoje Šunų dainos, daugiausia kalbama apie pokario realijas ir gyvūnijos pasaulio pranašumą prieš nuodėmingus žmones, o lyrines intonacijas keičia epiškesnis vaizdas, šiurkštesnis žodis su dzūkų tarmės intarpais.

Jūratė Sprindytė

Literatūra

Gutauskas

Ar žinote, kad...