Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Cvirka

Petras Cvirka gimė 1909 m. Klangių kaime, Jurbarko rajone, neturtingų ūkininkų šeimoje. Kadangi anksti neteko tėvo, o šeimai neretai tekdavo kęsti skurdą, mokslo Cvirka siekė sunkiai, dažnai stigdamas būtiniausių dalykų (drabužių, maisto). Tačiau kadangi nuo vaikystės buvo labai aktyvus, gyvas ir kūrybingas, į mokslą šeimos buvo sunkiai, tačiau išleistas – mokėsi Veliuonos pradžios mokykloje (1918), vėliau – Vilkijos progimnazijoje (1922, čia besimokydamas pradėjo rašyti), kurią baigęs įstojo į Kauno meno mokyklą (1926). Šį Cvirkos pasirinkimą lėmė labai ryškus nuo vaikystės rodytas jo noras piešti – piešė Cvirka net ir šermukšnio uogomis ant sienų, stigdamas tinkamesnių įrankių. Studijuodamas Meno mokykloje, Cvirka intensyviai įsitraukė į literatūrinį darbą: aktyviai bendradarbiavo spaudoje, rašė eilėraščius, apsakymus, publicistiką (pastaroji buvo vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių). Debiutavo Cvirka 1928 metais eilėraščių rinkiniu Pirmosios Mišios, kuris to meto visuomenėje pagarsino autoriaus vardą ne tiek dėl literatūrinės kokybės, kiek dėl fakto, kad buvo cenzūros uždraustas platinti ir konfiskuotas.
Tikruoju Cvirkos literatūriniu debiutu vertėtų laikyti novelių rinkinį Saulėlydis Nykos valsčiuje, išleistą vos po poros metų – 1930-aisiais. Šiuo rinkiniu Cvirka debiutuoja kaip vienas gabesnių tarpukario beletristų, o apsakymo ir novelės žanrai tampa ta literatūrine forma, kuriai rašytojas lieka ištikimas visą gyvenimą.
Cvirkos novelėse darniai jungiama tradicija ir modernumas, romantinė situacijų bei veikėjų traktuotė ir modernus, neretai ekspresionistinis pasakojimo būdas. Skiriamasis ankstyvųjų Cvirkos novelių bruožas – detalės, aprašymų ekspresija, kartais siekiant šokiruoti, sukrėsti skaitytoją: „Kieme ant virvės padžiauti marškiniai. Į marškinių drobę mušėsi saulėlydis ir rašė įvairiausias nesąmones. [...] Užmirštose akėčiose švilpė vėjas. Vėjas dvokė lapų dvėseliena ir žviegė kaip kiaulė, skerdžiama aštriausiu visame kaime peiliu.“ („Prišvilptas velnias“). Aplinkos komponentai, tokie kaip saulėlydis, vėjas, neretai literatūroje pasitelkiami grožio, estezio išgyvenimams aprašyti, Cvirkos tekste depoetizuojami, jais siekiama sukurti šiurpią novelės atmosferą, drauge leidžiančią numatyti dramatišką siužeto baigtį. Ekspresionistinė poetika – šokiruojanti, į sugestyvumą orientuota metaforika, vaizdinio šiurkštumas, šerpetotumas, siekis kurti ne vientisą siužetą, o komponuoti jį iš ryškių, paveikių, asociatyviai jungiamų situacijų Cvirkos novelistikoje derinamas su prozos lyrizmu, poetišku, emociniu pasakotojo santykiu su vaizduojama medžiaga. Kone visi Cvirkos veikėjų likimai – paženklinti tragikos, kuri neretai, Alberto Zalatoriaus pastebėjimu, yra baladiško ar romansiško pobūdžio: meilės ar aistros stumiami veikėjai „jeigu [...] ką daro, tai būtinai egzaltuotai, pakiliai, spontaniškai ir karštai, lyg protui aptemus. Jų poelgiai yra susikaupusios vilties, gėlos ir laukimo staigus išlydis [...]“ (Zalatorius). Tekstų atomazgos neretai įgyja pasakos, legendos bruožų (pvz., „Sielininkai“). Cvirkos veikėjų prieinamos ribos, kurias peržengę jie žūsta, aklavietės, kuriose atsiduria ir negali išsivaduoti, neretai susijusios su Cvirkos siekiu iš arti, tarsi išdidinant parodyti socialinį žmogaus būvį ir jo lemiamą asmens gyvenimo tragizmą. Pastarąjį Cvirka siekia apmąstyti iš daugelio rakursų, vaizduodamas skirtingų gyvenimiškųjų situacijų veikėjus: samdinę („Kurpės“), valstietį („Baltramiejaus ašaros“), darbininką („Sielininkų daina“), užsienietį malūnininką („Parduotas kalno vėjas“) ir t. t. Tokiu būdu pirmajame Cvirkos rinkinyje sukuriama gana marga veikėjų ir jų išgyvenimų paletė, kurianti teminį rinkinio variantiškumą, taip pat – socialinį visuomenės koloritą.
Šio rinkinio pasirodymo laikas sutampa su vis stiprėjančios visuomeninės Cvirkos veiklos laikotarpiu. Visuomeninė Cvirkos veikla prasideda dalyvavimu Trečio fronto kūrybinėje grupėje (drauge su Kaziu Boruta, Kostu Korsaku ir kt.), pasivadinusioje Rašytojų Aktyvistų Kolektyvu. Žurnalo kūrybinė ir visuomeninė programa atskleidžia Cvirkos pasaulėžiūrines orientacijas, kurios formavosi rašytojui bendradarbiaujant su Lietuvoje besiformuojančia kairiąja inteligentija, taip pat ir išvykų į Prancūziją (ten tuo metu rezidavo nemaža kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų), vėliau – į Tarybų Sąjungą metu. Cvirkos politinės pažiūros, kairioji orientacija svarbi ne vien visuomeniniam jo vaidmeniui suprasti, bet ir kūrybiniams ieškojimams atskleisti: jo kūriniuose stiprėja socialinė problemika, vis intensyviau siekiama atskleisti, analizuoti ir pertvarkyti socialinę tikrovę, tarsi prožektoriumi nušviesti visuomenės ydas, skriaudžiamų, sunkiai dirbančių žmonių gyvenimą. Tad po pirmojo novelių rinkinio, kuriame socialinė problemika jau gana ryški, Cvirka ėmė ieškoti meninių formų, tinkamų kritiniam savojo laiko visuomenės pjūviui atlikti. Pirmiausia tai buvo satyrinis dviejų dalių romanas Frank Kruk (1934) – pirmasis satyrinis romanas lietuvių literatūros istorijoje. Cvirkos satyros smaigalys nukreiptas į patį žmogaus turtėjimo, kapitalo kaupimo procesą. Romane aprašomas žmogus, turintis vien privačius turtinius interesus ir visiškai atsisakantis bendrojo visuomeninio gėrio siekimo. Tai Prano Krukelio, ūkininko sūnaus, Amerikoje tapusio verslininku („graboriumi“) Franku Kruku, sėkmingo turtėjimo ir nuosmukio, įvykstančio dėl tokio paties kitų veikėjų godumo, istorija.
Visiškai kitos temos Cvirka imasi iškart po metų išleistame romane Žemė maitintoja. Teminį šio romano centrą sudaro nepriklausomos Lietuvos žemės reformos kritika: bežemis Juras Tarutis, buvęs Lietuvos savanoris, gauna žemės ir imasi su žmona savarankiškai ūkininkauti, tačiau dėl įvairių nepriteklių ir negandų, lemtų tiek gamtinių, tiek socialinių priežasčių, nepajėgia sėkmingai ūkininkauti. Vienas iš svarbesnių Cvirkos tikslų – sukurti tipiškus socialinius portretus – neretai nuveda autorių prie schematiškumo, veikėjams stinga psichologinės motyvacijos, neretai jie veikia daugiau kaip išankstinės idėjos iliustracija. Dar po metų, 1936 m., išleistame romane Meisteris ir sūnūs rašytojas atsitraukia nuo socialinės problemikos ir pasineria į savotišką lietuvių kultūros tyrimą: pagrindiniai folklorinio novelių romano veikėjai – Pagramančio siuvėjas Krizas ir dievdirbys bei stalius Deveika – sukuriami kaip tautos kultūros reprezentantai, įkūnijantys ir įgalinantys tautos kūrybingumą, atskleidžiantys jos gyvybinės galios šaltinius. Cvirka sukuria gaivališko, šmaikštaus, iškalbaus lietuvio kaimiečio tipą. Tautos gyvybingumas, įkūnijamas dviejų kūrybingų amatininkų, daugiausia atsiskleidžia ne per jų veiksmus (nors Krizas ir dalyvauja draudžiamos lietuviškos spaudos platinime, rašo lietuviškas eiles), bet per jų kalbą: juoką, pokštus, improvizaciją, aplinkinių provokacijas; tokia kalba pati tampa žmogų išlaisvinančiu veiksmu. Šiam romanui Cvirka ieškojo kalbos, siekė ją išauginti iš šnekamosios kalbos tradicijos, perimtos gimtajame kaime, taip pat ieškojo tautosakos medžiagos archyvuose.
Tad matome, kad po pirmojo novelių rinkinio, Cvirka išleido tris labai skirtingo žanrinio ir teminio pobūdžio romanus, kurie, beje, visi turi vieną bendrą bruožą – dominuojantį novelišką rašytojo mąstymą. Visi Cvirkos kūrybą tyrinėję kritikai sutaria, kad Cvirkos romanai pristinga griežtesnės klasikinio romano struktūros. Paskutinysis Nepriklausomoje Lietuvoje išleistas Cvirkos novelių rinkinys Kasdienės istorijos (1938) jau gerokai skiriasi nuo pirmojo – stilistinį ir teminį jo aspektus geriausiai ir apibūdina pats rinkinio pavadinimas – kasdieniškumą galima suprasti kaip estetinę programą. Cvirkos novelėse nebelieka stiliaus įmantrumo ir puošnumo, juntamo emocinio pasakotojo santykio su veikėjais, romansiško pakylėtumo, dominuoja lakoniškas, dinamiškas pasakojimas, „jokių epizodinių atsišakojimų, jausmingų išsiliejimų, ornamentinių linijų“ (Kubilius).
Po Kasdienių istorijų prasideda visiškai kitas Cvirkos kūrybinės ir politinės veiklos etapas. Jau buvo užsiminta, kad ketvirtajame dešimtmetyje Cvirka priklausė kairiajam inteligentijos sparnui, mėgino bendradarbiauti Sovietų Sąjungoje leidžiamoje spaudoje. Ši veikla tapo gana dėsningu taku, privertusiu Cvirką iki galo suvaidinti savo vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės praradime: tapęs Komunistų partijos nariu, išrinktas Liaudies seimo deputatu, 1940 metų rugpjūtį Cvirka kaip Liaudies seimo įgaliotasis narys drauge su kitais delegacijos nariais (tarp jų ir Salomėja Nėris) išvyko į SSRS Aukščiausiosios tarybos VII sesiją Maskvoje su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Prasidėjus Vokietijos puolimui, kaip sovietų valdžios pareigūnas Cvirka pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą ir ten išbuvo iki antrosios sovietų okupacijos. Sovietiniam laikotarpiui priklausantys Cvirkos kūriniai – propagandinio pobūdžio, schematiški, o jų vertė daugiau istorinio pobūdžio. Cvirka mirė 1947 metais – pirmuoju sovietinės okupacijos dešimtmečiu, o sovietinės propagandos buvo padarytas tarybinės literatūros ikona, tituluotas pirmuoju socialistinio realizmo autoriumi. Nepriklausomoje Lietuvoje rašyti, socialdemokratines Cvirkos pažiūras išreiškiantys kūriniai taip pat buvo pritaikomi ir aiškinami pagal komunistinę ideologiją (dalį jų redagavo ir prie komunistinės ideologijos pritaikė pats autorius).

Jurgita Žana Raškevičiūtė

Literatūra

Cvirka

Ar žinote, kad...