kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Mekas


Jonas Mekas – poetas, eseistas, avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas – gimė 1922 m. Biržų apskrityje, Semeniškių kaime. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją, buvo techninis
Biržų žinių redaktorius, o 1944 persikėlė į Panevėžį ir talkininkavo redaguojant Panevėžio balsą. Tačiau tais pačiais metais apsisprendė trauktis iš nacių okupuotos Lietuvos. 1944 metais Mekas savo rašomąja mašinėle perrašinėjo rankraštinius tekstus pogrindžio spaudai, tačiau kai malkų stirtoje paslėpta jo mašinėlė vieną naktį dingo, Mekas nutarė negaišuoti ir kuo greičiau trauktis, kol jo nesurado vokiečių policija. Iš Lietuvos Mekas, drauge su broliu Adolfu Meku, išvažiavo kaip studentas, vykstantis į Vienos universitetą. Tačiau sudėtingas karo laikas pakeliui pakeitė Meko statusą – iš potencialaus Vienos universiteto studento jis tapo karo belaisviu Vokietijoje ir darbininku Elmshorno priverstinių darbų lageryje kartu su prancūzų, rusų ir italų karo belaisviais.
Biografinį Meko laikotarpį, nuo išvykimo iš Lietuvos, iki pirmųjų metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, išraiškingai pasakoja vienas svarbesnių ir įdomesnių šio autoriaus tekstų – jo dienoraštis, išleistas 2000 m. ir apimantis 1944–1954 gyvenimo metus (pirmąkart šis tekstas publikuotas angliškai pavadinimu
I Had Nowhere to Go). Dienoraščio pavadinimas ir paantraštė su sąmoninga kalbos klaida – Žmogus be vietos: Nervuoti dienoraščiai – puikiai charakterizuoja patį jame kalbantį asmenį ir jo situaciją. Paantraštė „nervuoti dienoraščiai“ tiksliai nusako ne tik šių dienoraščių rašymo manierą bei situaciją („Viskas nervuota, su trūkčiojimais“, 1944, spalio 26), bet ir apskritai žmogaus būseną karo ir pokario situacijoje, lemiančią tiek jo rašymo, tiek jo buvimo stilių – nuolatinį blaškymąsi iš vietos į vietą, nervinę įtampą, lemiančią trūkčiojančias ir banguojančias emocijas, sudėtingus, įtemptus santykius su aplinkiniais, nuolat besikeičiančiais įvairių tautybių žmonėmis. Žmogus be vietos yra nervuotas žmogus, tai liudija Meko dienoraščiai, aitriai apnuoginantys karo išvietinto žmogaus kasdienybę, jo buitį ir būtį. Dienoraščių žmogus kone visada yra ribinėje, apsispręsti reikalaujančioje situacijoje, kurioje kyla patys aštriausi klausimai: kas esu aš, kas yra kitas žmogus, kas yra karas, ideologijos, valstybės, kultūra etc. Šie klausimai keliami ne sėdint kabinete, bet gyvenant darbininkų barakuose, vėliau – DP (angl. Displaced Person) stovyklose – savotiškame kalbų, elgsenų, temperamentų ir charakterių „Babelyje“. Dienoraštis mums leidžia susitikti su karo blaškomo žmogaus žvilgsniu ir bent iš dalies suvokti karo išvietinto asmens situaciją, drauge su juo nueiti emigracijos kelią. Bene didžiausia dienoraščio dalis tenka gyvenimui DP stovyklose. Gali atrodyti, kad gyvenimas šiose stovyklose buvo skurdus ir apsiribojantis išgyvenimo rūpesčiais, tačiau tiek Meko, tiek daugelio kitų jose pokariu gyvenusiųjų veikla rodo, kad anaiptol – ne. Stovyklosna patekę inteligentai studijavo Vokietijos universitetuose, leido laikraščius, rašė ir spausdino knygas, intensyviai studijavo užsienio kalbas, kitaip tariant, ir tokiomis sąlygomis jie kūrė intelektualinę, kultūrinę aplinką. Kultūrinė erdvė DP stovyklose buvo kuriama kaip tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo analogas ir tąsa. Štai Jonas Mekas 1946–. klausė filosofijos ir literatūros paskaitų Mainzo universitete, . Wiesbadene su Leonu Lėtu (Adamkevičiumi), Algirdu Landsbergiu bei broliu Adolfu Meku pradėjo leisti avangardinį neperiodinį kultūros žurnalą Žvilgsniai, drauge su broliu Adolfu rašė ir skelbė pasakas, kurių išėjo trys knygos: Trys broliai (1946), Iš pasakų krašto (1947) ir Pasakos apie karalius ir žmones (1947). Gyvendamas stovykloje Kasselyje, Mekas subrandino ir vieną svarbiausių savo literatūrinių kūrinių – poezijos rinkinį Semeniškių idilės, pirmąkart išleistą 1948 m. Kasselyje, o 1955 m. perleistą JAV ir šiuo leidimu jau pasiekusį didesnę auditoriją – knyga apdovanota Vinco Krėvės vardo premija. Semeniškių idilės – tai dvidešimt šešių idilių knyga, kurios struktūrinis pamatas yra metų laikų ciklas nuo pavasario iki žiemos. Kiekvienam metų laikui būdingi darbai ir gamtos virsmai yra „pagrindinė vyksmo priežastis, motyvuojanti materialinę vaizdo sudėtį, spalvų spektrą, intensyvų ar blyškų apšvietimą, pagaliau gamtos visagalybės punktyrą, nueinantį anapus žmogaus [...]“ (Vytautas Kubilius). Knygos pasirodymo laikotarpiu Meko idilių poetika žengė anapus lietuvių literatūroje įprastų literatūrinių konvencijų – tiek savo poetika, tiek santykiu su suvokiamu ir vaizduojamu pasauliu. Semeniškių idilės programiškai orientuotos į išgyventos ir sąmonėje įsispaudusios kasdienybės užrašymą – „aš norėjau rašyti tik apie Semeniškius. Be poezijos, daiktiškai. Aš galvojau apie daiktišką, dokumentinę poeziją.“ Būtent ši autoriaus nuostata lemia Idilių poetiką ir jų vaizdų prigimtį. Idilėse atsisakoma to, ką a priori esame linkę manyti esant poetiška, ir siekiama tarsi iš naujo atkurti išgyventos realybės ir kalbos sąryšį, įveikti atsiradusią spragą tarp literatūros kalbos ir išgyvenamos tikrovės. . dienoraštyje Mekas rašė: „Ilgiausias romanas, pavyzdžiui, vaizduoja kaimą, jo žmones ir gyvenimą, o viskas tik bedaikčiai vogrėjimai – nėra tų daiktų, tų kvapų, tų ŽODŽIŲ nėra, kurie neatplėšiamai susiję su kaimu. Nėra tų darbų, gamtos, nėra įrankių, kasdienės aplinkos.“ Matome ilgesį kalbos, kuri pajėgtų užmegzti ryšį su buvusia realybe, suimtų ją savin ir galėtų padaryti apčiuopiamą literatūros kūrinyje – tai savotiškas troškimas grįžti prie pačių daiktų ir juos pavadinančios kasdienės kalbos. Tokia nuostata – poezijos dokumentiškumo pamatas. Savo tikslo autorius siekia atsisakydamas realybės poetizavimo, išorinio kalbos puošnumo ir vaizduoti atrenkamų vaizdų gražumo. Meko kasdienybės estetika donelaitiška, ne veltui pastarąjį poetą idilių autorius laiko vienu svarbesnių literatūrinių savo autoritetų. Štai galime palyginti šių dviejų poetų eilutes: „ritinas ir žlegsi ratų stebulės per purviną išurbiotą bulvieną“ (Jonas Mekas) ir „Ratas ant ašies braškėdamas sukasi sunkiai / Irgi žemes bjauriai išplėšdamas teškina šmotais“ (Kristijonas Donelaitis).
Meko idilės orientuotos į jutimišką konkretybę, jos nėra abstrakčios ir pačia pirmine intencija nesiekia apibendrinimo ar tam tikrų idėjų raiškos;
Idilių idėja yra pats kalbėjimo būdas. Kaip teigia Nyka-Niliūnas, „Idilėse Mekas įsiskverbia iki pačių vidinės kaimo buities ir peizažo gelmių, atskleisdamas tiesiog archeologiškai stiprų kvapą.“ Toks efektas, „realybės skambėjimas“, Niliūno žodžiais tariant, pasiekiamas kalbėjimą nukreipiant į išgyvento pasaulio konkretybes: Idilių erdvėlaikis aprašomas tuo būdu, kuriuo pasireiškia tiesiogiai čia ir dabar jį suvokiančiam asmeniui. Tokia kalbančiojo perspektyva atveria galimybę užrašyti kasdienybės tvarką, todėl Idilių situacijos dažniausiai susijusios su ūkininko kasdienybės darbais ir įvykiais: daržų vagojimu, mėšlavežiu, vykimu turgun, ėjimu pirtin etc. Tačiau greta dominuojančio susitelkimo į konkretybę ir jos išgyvenimą, Idilėse esama ir kitos perspektyvos, atsirandančios dėl laiko distancijos: viena vertus, matome iki pojūčio aštrumo atkurtą ūkininko pasaulį, tarsi jis būtų išgyvenamas čia ir dabar, antra vertus, Idilėse nuolat pasirodo jausena, kad tai – nebeesantis pasaulis. Šio pasaulio konkretumą apgaubia liūdesio ir praradimo jausena, tarsi rupus to pasaulio grožis – išskaičiuojant, išvardijant, aprašant – būtų rituališkai paskutinįkart apeinamas ir apgailimas. Poezijos rinkinyje Reminiscencijos (1972) Mekas pratęsia poetines nuostatas, eksponuotas Idilėse, tik šiuokart poetas siekia sugrįžti ir apmąstyti gyvenimo DP stovyklose Vokietijoje laikotarpį.
Kūrybinė Meko veikla šakojasi dviem kryptimis: literatūrinė kūryba ir kino filmų kūrimas bei kino kritika. Vos atvykęs į JAV ir pradėjęs dirbti fabrike, Mekas skolinosi pinigų kino kamerai ir pradėjo filmuoti emigrantų gyvenimo kadrus, įsitraukė į Jurgio (Georgo) Mačiūno inicijuotą menininkų judėjimą „Fluxus“. Gyvendamas JAV, Mekas pradėjo domėtis avangardiniu kinu, 1954 m. įsteigė ir redagavo žurnalą
Film Culture, 1962 m. įkūrė The Films-Makers‘ Cooperative, 1964 – The Filmmakers‘ Cinematheque, vėliau tapusį vienu didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio kino archyvų. 1956 m. pats pradėjo kurti savo filmus, taip pat organizuoti avangardinių filmų festivalius. Su literatūrine Meko kūryba įdomiai susijęs ir ją pratęsiantis yra jo filmas Reminincences of a Journey to Lithuania („Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, 1971–1972). Filmas sukurtas tarsi iš naujo permąstant visus kelionės per skirtingas šalis etapus, iš naujo jose pabuvojant. Filmas pradedamas lietuvių emigrantų gyvenimo vaizdais Amerikoje (paskutinis Meko emigracijos kelionės taškas), tuomet sugrįžtama į Semeniškius (1971 m.), iš gimtinės keliaujama į Vokietiją, buvusias DP vietas, o paskui – į Austriją, šalį, į kurią buvo planuota vykti karo metais traukiantis iš Lietuvos ir kurios Mekas taip ir nepasiekė. Kadrai iš skirtingų vietų lydimi Meko apmąstomųjų komentarų, kurie žiūrovą įtraukia į išvietinto žmogaus situacijos apmąstymus ir jauseną. Visame filme tarsi egzistuoja dvi plotmės: pro su kamera randamą naują tikrovę prasišviečia buvusioji, filmuojančiojo atsimenama ir komentuojama.
Grįždami prie literatūrinės Meko kūrybos, galime teigti, kad kituose rinkiniuose Mekas tęsė savitos poetinės kalbos ieškojimus, 1961 m. išleistame rinkinyje
Gėlių kalbėjimas, Pavieniuose žodžiuose (1967), Dienoraščiuose 1970–1982 (1985), Žodžiuose ir raidėse (2007) – išbandė glaustą, trupančią eilutę, pavienio žodžio ar net skiemens poetiką, „perėjo iš ilgų epinių pasakojimo periodų, [...] į trumpas emocinio šūksnio eilutes, iš sunkios daiktavardinės plastikos į lengvas dainingo grakštumo strofas“ (Kubilius). Savo esė knygose Laiškai iš niekur (1996) ir Žmogus prie lyjančio lango (2010) Mekas siekia, kartais neišvengdamas patoso ir moralizavimo, apmąstyti esminius žmogaus gyvenimo etikos klausimus, kuriems išreikšti neretai pasirenka alegorijos, pasakos formas.

Jurgita Žana Raškevičiūtė


Jonas Mekas. Semeniškių idilės.Rimvydas Šilbajoris. Mano herojus - tiesa.Rimvydas Šilbajoris. Keturi poetai, neužmirštą Jeruzalės.Sigitas Geda. Iš Semeniškių ir iš Amerikos.Jonas Mekas. Žmogus be vietos.Imelda Vedrickaitė. Vieta ir tapatumas Jono Meko dienoraščiuose.Jonas Mekas.Kadras iš J. Meko filmo JURGIO KOLDŪNŲ VAKARĖLIS 1971 birželį, Fluxus menininko Jurgio Mačiūno suorganizuotame Niujorke, su Andy Warholu, Johnu Lenonu ir Yoko Ono.

Ar žinote, kad...