Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Vaičiulaitis
Daugeliui prozininko, poeto, vertėjo, žurnalisto, kritiko Antano Vaičiulaičio (1906–1992) kūrinių ir kritikos tekstų būdinga erudicija, literatūrinio konteksto išmanymas, žodžio taupumas ir įtaiga. Alfonsui Nykai-Niliūnui, 1949 m. recenzavusiam kelionių įspūdžių knygą Italijos vaizdai, Vaičiulaičio kūriniai atrodė kaip „elegantiškos šventyklos, stovinčios tarp kuklių, šiaudiniais stogais dengtų bakūžėlių“.
Būsimasis rašytojas gimė 1906 m. birželio 23 d. Didžiųjų Šelvių kaime, Vilkaviškio rajone. Šeimoje, kurioje augo iš viso 11 vaikų (keli jų anksti mirė), buvo gyva religinių giesmių giedojimo tradicija, laikyta ir šiek tiek knygų – pakankamai, kad įžiebtų skaitymo aistrą jautrioje, įspūdžiams imlioje sieloje. Nuo ankstyvos jaunystės greta lietuvių literatūros Vaičiulaičiui artimas tapo ir prancūziškasis kontekstas: baigęs stipriu prancūzų kalbos mokymu garsėjusią Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, jis 1927–1933 m. studijavo romanistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o 1936–1938 m. tęsė studijas Sorbonos ir Grenoblio universitetuose.
Jaunojo rašytojo dėmesį stilistikai, kalbos kultūrai lėmė tiesioginis sąlytis su kalbotyros autoritetais: 1929–1930 m. jis įsidarbino sekretoriumi pas žymųjį Joną Jablonskį (kuris tapo romano Valentina personažo profesoriaus Žiobro prototipu), vėliau sekretoriavo Lietuvių kalbos draugijos Terminologijos komisijos posėdžiuose. Sklandžią Vaičiulaičio prozos kalbą lėmė ypatingas lingvistinis sąmoningumas: „Kalbininkams nuo gimnazijos laikų jaučiu prieraišumą: jie man buvo kilmingesnis luomas – saugojo lietuvišką žodį“.
Kaune Vaičiulaitį dar studijų metais apsupo žmonės, artimi savo pasaulėžiūra ir kultūrine orientacija – ateitininkai, šatrijiečiai. Katalikiško jaunimo sąjūdis „Ateitis“, leidęs to paties pavadinimo kultūrinį šviečiamąjį moksleivijai skirtą žurnalą, sutelkė apie save daugelį gabių humanitarų, kūrusių į modernizmo iššūkius atsiliepiančios ir krikščioniškajai tradicijai neabejingos Lietuvos ateities modelius. 1929–1932 m. Vaičiulaitis ėjo Ateities žurnalo atsakingojo redaktoriaus pareigas, priklausė akademinei „Šatrijos“ draugijai.
Studijų Prancūzijoje metais viešėdamas prieškario Europos miestuose Vaičiulaitis kruopščiai fiksavo smulkiausias detales: pokalbių nuotrupas, muziejuose matytų paveikslų spalvas ir linijas, didmiesčių šurmulį ir ore tvyrančią artėjančio karo nuojautą. Kelionių įspūdžiai sugulė į apybraižų knygą Nuo Sirakūzų lig šiaurės elnio (1937). Šio žanro jis nepamiršo ir pokariu, kai rašė Italijos vaizdus.
Grįžęs iš užsienio Vaičiulaitis tapo savotišku Vakarų kultūros ir visuomeninio gyvenimo ekspertu: dirbo Lietuvos telegramų agentūros (Elta) vedėju ir redaktoriumi, o 1940 m. pavasarį Užsienio reikalų ministerijos buvo pasiųstas į Lietuvos ambasadą prie Šventojo Sosto, kur ėjo spaudos atstovo pareigas. Netrukus iš tėvynės atskriejo žinia apie prasidėjusią okupaciją. Rašytojas visą laiką graužėsi negalįs nieko pakeisti įsisukus istorijos smagračiams, o gavęs entuziastingą buvusio kolegos Petro Cvirkos laišką, net ruošėsi grįžti į Lietuvą – nesvarbu, kad komunistų valdomą. Tačiau netrukus gavęs Amerikos lietuvių pasiūlymą, jis išvyko į JAV, dėstė prancūzų kalbą Marianapolio kolegijoje ir Skrantono universitete, redagavo JAV lietuvių leidinius. 1951–1976 m. dirbo „Amerikos balso“ radijo stoties lietuviškojoje redakcijoje. Nuo 1979 m. triskart lankėsi Lietuvoje, paskutinį kartą – istorinę 1988 m. vasarą, kai tapo svarbių permainų, atvedusių į Atgimimą, liudininku. Pamatęs Vilniaus Katedros aikštėje per Sąjūdžio mitingą vėl plevėsuojančią Trispalvę, jis buvo sujaudintas iki ašarų. Vaičiulaitis mirė 1992 m. liepos 22 d. 1999 m. jo palaikai perlaidoti Vilkaviškio kapinėse.
Kūrybos kelią Vaičiulaitis pradėjo eilėmis. 1925 m. Krivulėje paskelbė pirmą eilėraštį, kurį čia pat supeikė vyresnis kolega Kazys Puida. Netrukus pamėgino rašyti prozą, užsirekomendavo kaip novelės virtuozas ir stiliaus meistras. Debiutavo novelių rinkiniu vaikams Vakaras sargo namely (1932), vėliau sudarė knygas Vidudienis kaimo smuklėj (1933), Pelkių takas (1939), išleido romaną Valentina (1936, antrasis leidimas 1951), apysaką Mūsų mažoji sesuo (1936). Išeivijoje išleista daugiau Vaičiulaičio knygų – novelių, legendų ir pasakų rinkiniai Kur bakūžė samanota (1947), Auksinė kurpelė (1966), Gluosnių daina (1966), Vidurnaktis prie Šeimenos (1986).
Skaitytojus žavėjo racionalus Vaičiulaičio pasakojimo komponavimas, brandžiausią Vakarų novelistų kūrybą primenanti poetinė proza. Vaičiulaitis atsisakė brautis į savo veikėjų jausmų ir psichikos gelmes. Jo prozos pagrindą sudaro ne pasakotojo subjektyviai perteikiami veikėjų bruožai ar aistrų kurstomi konfliktai, bet pati atmosfera, kurioje galioja tvirti moralės principai, o žmonių problemos lengvai išsprendžiamos, jei nesikėsinama pažeidinėti prigimtinių dėsnių.
Ankstyvosios Vaičiulaičio novelės iš rinkinio Vidudienis kaimo smuklėj stebina situacijų paradoksalumu. Atsiskleidžia įsigalėję pažeisti žmonių santykiai, tačiau pabaigoje beveik visada susitaikoma, atkuriama tvarka. Novelių herojai veikia kaimo aplinkoje, ir nesunku pastebėti, kad tai jau modernizmo epochos, XX a. pradžios, kaimas: jo peizažą pakeitė keliuose pasirodę autobusai, o laukus išvagojo geležinkelio linijos. Vaičiulaičio novelių fabulos pagrindą dažnai sudaro netikėti darnos, harmonijos pažeidimai. Neretai pasitelkiamos anekdotinės situacijos, išryškinant kasdienių skriaudų, nuoskaudų menkumą. Pasak Alberto Zalatoriaus, Vaičiulaičio „motyvavimo sistemą teisingiausia būtų vadinti dviplane: vieną planą sudaro moraliniai, psichologiniai, socialiniai, papročių ir įpročių motyvai, kitą – žmogaus pasąmonėje glūdinti teisybės nuojauta, nuodėmės baimė, susitaikymas su savimi“.
Prieškariu Vaičiulaitis dėl ypatingo dėmesio kūrinio kalbinei išraiškai buvo laikomas estetu, kosmopolitinės dvasios kūrėju. Su impresionizmo tradicija Vaičiulaičio prozą siejo gamtos reiškinių metaforizacija – taip perteikta veikėjų psichologija, atskleisti konfliktai, nuotaikų pokyčiai. Tai ypač akivaizdu romane Valentina, kuriame gamta vaizduojama kaip didysis harmonijos simbolis. Pasaulio regėjimas Valentinoje impresionistiškai subjektyvus, sudvasintas ir erotiškas. Valentina – tai simboliška vešlios vasaros vizija, kur gamtos žydėjimo šventė ir neišvengiama rudens nuojauta susipina su analogiška situacija žmonių pasaulyje – jaunyste, jausmų branda ir nuojauta, kad visas šis emocinis pakilimas atves į fatališką finalą.
Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina