Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Skujeniekas

Latvių poetas, vertėjas, žurnalistas ir literatūros kritikas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks) gimė 1936 m. Rygoje, vaikystę praleido netoli Bauskės prie Lietuvos sienos. Išmintingas ir vertybiškas Latvijos patriotas – žmogus, turintis nacionalinį instinktą, aktyvus politikas, latviškos dvasios ir kultūros skleidėjas pasaulyje, vadinamas Latvijos pasididžiavimu. Jame sugyvena pilietiška drąsa ir galingas poeto talentas.
Skujeniekas studijavo latvių filologiją (1954–1956), baigė Maskvos Gorkio literatūros institutą (1961). 1962 m. be išankstinio įspėjimo ir akivaizdžios priežasties nuteistas už „antitarybinę agitaciją“. Atskirtas nuo gimtinės ir žmonos septynerius metus kalėjo Mordovijos lageryje Rusijoje – darbo stovykloje, kur dirbo staliumi, valytoju, pakavo ir transportavo televizorių korpusus. Taip tarybų valdžia siekė prigąsdinti kitus laisvamanius ir paversti Skujenieką paklusniu sovietiniu piliečiu, bet jis liko principingai ištikimas savo žemei ir valstybei. „Man daug kuo gali nepatikti latvių tauta, bet vienas dalykas yra svarbus: šita tauta yra mano. Kitos neturiu ir neturėsiu. Be to, ačiū Dievui, turiu savo žemę po kojom ir savo valstybę. Ar ji atsilikusi, ar išsivysčiusi, tai neturi lemiamos reikšmės – tokioje privalau gyventi, tokioje ir gyvenu“, – sakė jis viename interviu. Kalėjimo laikotarpį ironiškai pavadino „lagerio aspirantūra“ arba „kūrybine komandiruote“.
Kai poetą įkalino, Knutas ir Inta Skujeniekai tebuvo susituokę vienerius metus. Jų laiškai, išleisti atskiru Raštų tomu ir pavadinti Kro-Kro, atskleidžia emociškai sodrią dviejų žmonių bendravimo istoriją ir išoriškai griežtoką, bet humoro perpintą jų santykių stilių. Knygoje surinkti laiškai yra ir labai asmeniškas dviejų žmonių ryšio, pasitikėjimo bei meilės liudijimas, ir kartu be galo taikli tarybinių laikų atodanga. Laiškuose jie vienas kitą vadino krokodilais ir schematišku krokodilo piešinėliu vietoj parašo laiškus užbaigdavo. Intos krokodilas išsiskyrė ant uodegos užrištu kaspinėliu, o Knuto krokodilas – pripiešta barzda. Kaip tik šiomis intymiomis pravardėmis sužaista knygos pavadinime Kro-Kro.
Skujenieko tėvas Emilis Skujeniekas buvo lietuvių literatūros vertėjas, turėjo Lietuvos pilietybę – ši šeimos biografijos detalė įtvirtino Knuto prielankumą lietuvių literatūrai ir kultūrai. Lietuviškos Skujenieko poezijos knygos Aš toli esu viešėjęs (2004) įvade poetas brėžia savo simpatijos Lietuvai trajektoriją: „Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą. Kiek save atsimenu, mano akys nuolatos matė kaimynų žemę – čia pat, už upės, priešais savo namus. Tos sąsajos – tai šeimos atmintyje likę Pirmojo pasaulinio karo metai, gyventi Lietuvoje. Tai mano tėvo darbai, verčiant jūsų literatūrą į latvių kalbą ir latvių į lietuvių. Tai mano draugai bei kolegos Lietuvoje – gyvi ir jau mirę. Svarbiausia – tas žodžiais nenusakomas mūsų bendrystės pojūtis. Ar mes vienas kitu džiaugtumės, ar viens su kitu bartumės, – mes esam broliai. Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija.“
Skujeniekas laikomas vienu svarbiausių Latvijos poetinio gyvenimo dalyvių – jis yra išleidęs devynias poezijos knygas, vieną literatūros kritikos rinkinį, apie dvidešimt vertimų knygų, jo paties kūryba versta į daugiau kaip 20 kalbų. Paskelbė reikšmingų straipsnių apie Latvijos folklorą ir kultūrą, latvių liaudies dainų poetika naudojosi ir poezijoje, pagal skambius, melodingus jo eilėraščius sukurta daug dainų, tapusių šlageriais. Sudarė ir į latvių kalbą išvertė lietuvių liaudies dainų rinktinę Žemė kėlė žolę (Zeme cēla zāli, 1986), išvertė Sigito Gedos eilėraščių rinktinę Sokratas kalbasi su vėju (Sokrats runā ar vēju, 2004, sudarė Kęstutis Nastopka). 2002 m. pasirodė dvikalbė Juditos Vaičiūnaitės rinktinė, kurios redaktorius ir vienos iš pratarmių autorius – Skujeniekas.
Poezija Skujeniekui – ne idėjų generavimo erdvė, ne pareiga, bet gyvenimo būdas, todėl eiliuoti nenustojo net lageryje. Pats autorius laiko, kad kaip tik lageryje sukurti jo pirmieji rimti tekstai – čia parašė apie 1 000 eilėraščių, kurie vėliau sugulė į knygą Sėkla sniege (1990). Skujenieko tris reikšmingiausias knygas taikliai apibūdino latvių poetas Juris Kronbergas, palygindamas jas su Dieviškosios komedijos struktūra: lagerio poezijos rinktinė Sėkla sniege yra Pragaras, Lyrika ir balsai – Skaistykla, meilės poezijos rinkinys Įrišk balton skarelėn – Rojus.
Skujenieko poezijoje į harmoningą vienovę susipina negailestingas tiesumas, raibuliuojanti aistra gyvenimui, galinga latviškos dvasios energetika ir povandeninės srovės, kurios triuškinančia tėkme nušluoja oficialios valdžios pastangas apriboti minties laisvę. Eilėraščiuose esama pritildytos ironijos, liūdnos gėlos ir atsparaus džiaugsmo. Tai poezija, kurioje tiesiogiai galima pajusti laisvės alkį, metafizinį ilgesį ir meilės atbalsius. Skujenieko lageryje rašyta poezija (pats uždraudė vadinti savo kūrybą „lagerio poezija“) yra stebėtinai šiuolaikiška, nors rašyta prieš pusšimtį metų.
Skujeniekas savarankiškai išmoko daugybę kalbų, išstudijavo vertimo teoriją. Poeziją verčia iš 30 kalbų, jomis gali laisvai skaityti (daugiausia ukrainiečių, slovėnų, ispanų, serbų, makedoniečių, graikų, lenkų, lietuvių, suomių, hebrajų, švedų, danų). Poetas yra sudaręs unikalią poezijos rinktinę, kurioje užfiksuotas jo daugiakalbiškumo fenomenas – vieno eilėraščio vertimai į 33 kalbas.
1990 m. Skujeniekas tapo tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu už lietuvių poezijos vertimus į latvių kalbą. Jis yra pirmas ir kol kas vienintelis užsienietis, pelnęs Jotvingių premiją (1993). Taip pat apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (2001), Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, 2008 m. gavęs Baltijos Asamblėjos literatūros premiją už Raštus, kurie išleisti aštuoniais tomais. 2010 m. Knutas Skujeniekas pelnė pačią garbingiausią Latvijos literatūros premiją – Gyvenimo prizą už reikšmingą ir išliekamąjį indėlį į Latvijos literatūrą.

Laura Laurušaitė

Literatūra

Skujeniekas

Ar žinote, kad...