Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Kavafis

Konstantinas Kavafis (Κωνσταντίνος Καβάφης, 1863–1933) – vienas žymiausių graikų ir viso pasaulio moderniųjų poetų. Gimė Aleksandrijoje, Egipte, buvusioje helenistinės kultūros sostinėje, garsėjusioje savo biblioteka ir meno lobiais. Turtinga ir aristokratiška graikų šeima kurį laiką gyveno Anglijoje, ten jaunuolis pradėjo mokytis ir visiems laikams pamilo anglų literatūrą, ypač Šekspyro dramas. Vėliau šeima grįžo į Aleksandriją, tačiau 1882 m. dėl Egipte prasidėjusių išpuolių prieš krikščionis Kavafis su motina turėjo bėgti į Konstantinopolį ir kurį laiką gyventi senelių namuose. Šiame mieste jis ypač pasinėrė į antikinę Graikijos ir Bizantijos istoriją, intensyviai mokėsi kalbų – angliškai ir prancūziškai kalbėjo kaip gimtosiomis, itališkai skaitė Dantę, išmoko senąją graikų, lotynų ir arabų kalbas. Konstantinopolyje pradėjo rašyti ir pirmuosius eilėraščius.
1885 m. šeima dėl įvairių nesėkmių prarado didžiąją dalį savo turto, ir Kavafis turėjo grįžti į Aleksandriją dirbti paprastu valstybės tarnautoju. Jo darbovietės pavadinimas skambėjo lyg iš Dantės Pragaro – Trečiasis irigacijos ratas (Kavafis rūpinosi Nilo irigacinėmis sistemomis). Šeimos socialinės padėties žlugimas, viena po kitos sekusios artimųjų mirtys, svetimumas buvusiuose, bet prarastuose namuose Kontantinopolyje, Londone ir Aleksandrijoje prisidėjo prie vis didesnio Kavafio traukimosi į poetinės ir istorinės vaizduotės pasaulį, į dingusią Antikos ir helenizmo, ypač Aleksandro ir Bizantijos, epochą. Likęs vienišas, tuščiuose namuose, apšviestuose žvakių, mintyse kalbėjosi su dingusių laikų figūromis. Gyvenime praradęs kone viską, jis vis dėlto nusprendė neišduoti dviejų amžinų vertybių – meno ir sielos aristokratizmo.
Kavafis atskleidė Antikos laikus ne kaip istorinę dekoraciją, o kaip žmogaus dvasinių ir kūniškųjų troškimų, pilnatvės ilgesio bei neišsipildymo dramą. Istorijos ir epo personažai, iškylantys Kavafio eilėse, – Antonijus, praradantis Kleopatrą ir savo mylimą Aleksandrijos miestą, Odisėjas, ilgose klajonėse po pasaulį ištikimas savo skurdžiai Itakei, paskutinieji romėnai, laukiantys barbarų įsiveržimo, – atskleidžia sudėtingas žmogiškąsias būsenas, kai svyruojama tarp nevilties ir tikėjimo, suvokiamas savo netobulumas ir trokštama amžinojo tobulumo. Jie kalba apie save, bet ir apie mus. Viena pagrindinių Kavafio temų – jaunas, gražus, aistringas, tačiau mirtingas žmogaus kūnas, kuris eilėse kalbinamas su meile, grauduliu ir ironija. Likimo absurdą, praradimus ir mirtį Kavafio žmogus pasitinka oriai kaip tikras Antikos graikas. Poeto perteikta istorija tapo įasmeninta, žmogiška, kūniška ir dvasinga – tartum gyvas, virpantis žmogaus balsas. Jo eilės parašytos iš pažiūros griežtu ir lakonišku klasikiniu stiliumi, ypač rūpinantis formos ir detalės tikslumu, kalbos žaisme (todėl jos atrodo aiškios, bet yra sunkiai išverčiamos). Kaip tik dėl surastos gyvumo ir disciplinos dermės, dėl labai koncentruotos prasmės jos tapo poezijos grynuoliais ir darė tokį didelį poveikį moderniajai literatūrai, ieškančiai savo santykio su tradicija ir nepastovia XX a. tikrove.
Nors ir tapęs vienu didžiausių pasaulio poetų, pelnęs didžiulį pripažinimą Vakarų Europoje, Kavafis per savo gyvenimą sąmoningai atsisakė skelbti eilėraščių knygas, norėdamas išlaikyti asmenybės slaptumą ir distanciją nuo aplinkinio modernaus pasaulio. Jis manė, kad poetas turi nedaryti trijų dalykų: nedalyti interviu, neskaityti viešų paskaitų ir nerašyti prozos. Nedidelius savo paties sudarytus eilių rinkinius dovanodavo tik tiems, kuriems, jo manymu, iš tiesų reikėjo poezijos. Jo tekstai sklisdavo tarp artimiausių draugų kosmopolitiškame Aleksandrijos mieste, kur Kavafis karaliaudavo kavinėse susiburiančiame savame poezijos gerbėjų rate. Vis dėlto per draugų rankas jo užrašytos „istorijos“ pasiekė itin žymias literatūros figūras, ypač Anglijoje: poetus Tomą Sternsą Eliotą (Thomas Stearns Eliot) ir Ezrą Poundą (Ezra Pound), prozininkus Edvardą Morganą Forsterį (Edward Morgan Forster) ir Deividą Herbertą Lorencą (David Herbert Lawrence), kurie liudijo patyrę didžiulę jo eilių įtaką, skelbė pasauliui apie nepaprastą, bet nedaug kam žinomą graikų talentą. Tačiau nepaisydamas daugelio leidėjų prašymų Kavafis atsisakė skelbti angliškų savo vertimų rinkinį – esą tam dar neatėjęs laikas. Eilėraščių knygos tiek graikų, tiek kitomis pasaulio kalbomis pradėtos leisti tik po jo mirties.
1932-aisiais Kavafis susirgo gerklų vėžiu, ilgą laiką atsisakė gydytis ligoninėje, visiškai prarado balsą. Prieš pat mirtį kaip paskutinę žinią savo draugams nupiešė apskritą ratą ir padėjo tašką jo viduryje. Mirė savo gimimo dieną.

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Kavafis

Ar žinote, kad...