kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Bložė


„Atradau savo veidą: vėjas / pamažu jį atpusto iš smėlio“, – rinkinio
Žemės gėlės (1971) pirmajame eilėraštyje rašė Vytautas P. Bložė. Iš XX a. antrosios pusės lietuvių poetų jo kūrybiniame kelyje gausiausia radikalių perversmų, avangardinio polėkio, poetinės tapatybės atradimų ir netikėtų grįžimų.
Bložė gimė Baisogaloje (Radviliškio r.) vaistininko šeimoje 1930-aisiais. Kai Stalino laikais tėvus ištrėmė į Sibirą, jis slapstėsi, dirbo įvairius darbus, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute studijavo rusų kalbą ir literatūrą. Kurį laiką padirbėjęs leidyklos redaktoriumi, Bložė tapo laisvu rašytoju ir vertėju. 1991-aisiais Bložei suteikta Nacionalinė premija.
Poetas debiutavo septintojo dešimtmečio pradžioje oratoriškais, plataus mosto eilėraščiais (pirma knyga
Septyni šienpjoviai, 1961). Jų konvencionalias temas apie naująją sovietinę visuomenę, pasaulinę revoliuciją ir technikos progresą pagyvina tiktai tada dar neįprastas verlibras ir beribis lyrinio „aš“ entuziazmas. Ir tik atgavus Nepriklausomybę paaiškėjo, kad beveik tuo pat metu Bložė rašė skaudžią, elegišką lyriką apie pokarį, partizanų kovas ir tremtį (jos dalį poetas, baimindamasis represijų, sunaikino arba nerandamai paslėpė, o išlikusią dalį paredagavęs paskelbė knygoje Sename dvarely, 1994).
Rinkiniai
Iš tylinčios žemės (1966) ir Žemės gėlės (1971) žymi naują Bložės kūrybos etapą. Nuspėjamą sovietinę retoriką keičia vizualūs, bet mįslingi „kadrai“, netikėtos asociacijos, veržimąsi į šviesią komunistinę ateitį – klaidžiojimas po baugias, smurto ir mirties kupinas istorijos erdves. Kaip ir kiti jo kartos poetai, Bložė įsitikinęs, kad poezijos uždavinys – liudyti kitų, bebalsių ir nutildytų žmonių likimus: „poetas turi teisę kalbėti / visų vardu / netgi tų, kuriems atimta balso teisė / arba jie nebyliai“.
Po Prahos pavasario sovietinis režimas suskato griežčiau varžyti neortodoksinę kūrybą. Bložę tai palietė tiesiogiai – 1972-aisiais netikėtai uždrausta knyga
Preliudai, kuri jau buvo perėjęs visus cenzūros tikrinimus ir beveik išspausdinta. Iš knygos daug tikėjęsis poetas patyrė didelį sukrėtimą, ilgai sirgo. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Bložė apsigyveno Druskininkuose, jo žmona ir ištikima pagalbininke tapo Nijolė Miliauskaitė.
„Druskininkų periodo“ poezijai (
Polifonijos, 1981; Žmonės, 1984; Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam ir kiti nežinomi rankraščiai, rasti senų griūvančių mūrinių namų pastogėje, 1986) būdingas sustiprėjęs naratyvinis elementas – nuo tada Bložė rašo daugiausia eilėraščių ciklus ir poemas, kurių pagrindą sudaro tam tikras pasakojimo „branduolys, sprogstantis į buitinių, mitinių, istorinių, fantastinių minipasakojimų skeveldras“ (Dalia Satkauskytė). Eilėraščiai tik užmetus akį atpažįstami iš savitos išvaizdos – „bložiško“ eilučių „sulaužymo“ ir skyrybos – svarbiausi ženklai yra dvitaškiai ir skliaustai.
Dieviška įkvėpimo akimirka, „kibirkščiuojanti vaizduotė“ (Vytautas Kubilius), iš nieko sukurianti unikalų meninį pasaulį, – svarbi Bložės tema. Apie poetinės kūrybos artumą religiniam išgyvenimui byloja eilėraščiai (juose rasime daug ir Vakarų, ir Rytų religijų įvaizdžių bei mitų) bei poeto komentarai, pabrėžiantys glaudų pasaulėžiūrinių, dorovinių principų ir poetikos ryšį.
Takiam, kintančiam Bložės lyriniam subjektui, kuris ne vienu aspektu susiliečia su postmoderniomis tapatybės teorijomis, būdinga glaudi sąsaja su pasaulio daiktais ir reiškiniais. Aprėpiami kultūros ir istorijos horizontai stebina pločiu: tai ir archajiniai mitai, lietuvių tautosaka ir dzenbudizmo išmintis, avangardinis Vakarų menas ir XVI a. radikaliojo protestantizmo teologija. Neretai eilėraščiai sąmoningai kuriami kaip skirtingų balsų, kūrinių citatų, įvairių kalbos atmainų montažai.
Kaip ir kiti nekonformistiniai sovietinės epochos poetai, Bložė dažnai naudojasi užuomina, elipse, alegorija. Maža to, akivaizdus jo polinkis mėtyti pėdas, slapukauti, mistifikuoti. Nevalia sakyti, kad poetas nenujaučia, jog dėl to jo kūryba gali būti ne visiems suprantama ir prieinama – Bložės poezijoje ryškus menininko kaip visuomenės atstumtojo, keistuolio ar net bepročio motyvas (todėl tokios svarbios jam yra, pavyzdžiui, Vincento van Gogo (Vincent van Gogh), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio figūros). Tačiau nuo pat aštuntojo dešimtmečio ištikimų poeto gerbėjų ir mokinių būrys auga. Plačiajai visuomenei Bložės pavardė pirmiausia asocijuojasi su populiarių estradinių dainų tekstais („Senas jūrininkas“, „Tu man atleisk“ ir kt.). Šie vykę dainiškos lyrikos pavyzdžiai – dar vienas daugiabriaunio poeto talento įrodymas.
Po Nepriklausomybės atgavimo išleistose Bložės knygose (
Ruduo, 1996; Prieš išskrendant man ir tau, 2004; Aš ir kt. dykaduoniai 2009; Metų laikai, 2010, ir kt.) matyti paprastinimo tendencija – kai kur pasakojimas tampa beveik dokumentinis, o gamtos lyrika meditatyvi. 2002-aisiais mirus Miliauskaitei, Bložė išsikėlė iš Druskininkų, bet ir sulaukęs garbaus amžiaus tebėra darbingas ir kūrybingas.

Laurynas Katkus
Vytautas Bložė. Eilėraščiai.Vytautas Bložė. Pasaulį priimti tokį, koks jis yra.Marijus Šidlauskas. Erškėtrožės tiesa žmonėms.Vytautas Bložė.

Ar žinote, kad...