Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Baliukevičius-Dzūkas

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1925–1950) – žymus pokario partizanų vadas. Užaugęs Alytuje, karo metais Kaune jis pradėjo studijuoti mediciną, bet 1944-aisiais įstojo į generolo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę. Nepaklususi nacių nurodymams, Vietinė rinktinė buvo greit išformuota, o Baliukevičius atsidūrė Čekoslovakijoje, kur turėjo saugoti karinius oro uostus. Karui pasibaigus, jis pateko į tarybinės armijos nelaisvę, bet iš ten pabėgo ir grįžo į tėvynę. Vos dvidešimt vienerių įstojęs į partizanų gretas, Baliukevičius dalyvavo kovose, daug prisidėjo leisdamas pogrindinę spaudą, išsitarnavo iki Dainavos (Dzūkijos) apygardos vado, šiose pareigose ir žuvo.
KGB archyvuose išliko Baliukevičiaus vienerių metų (1948 m. birželis–1949 m. birželis) dienoraštis. Šis tekstas atspindi partizanų gyvenimą lūžiniu laikotarpiu. Tuo metu tarybinė valdžia labai sustiprino represijas, organizuodama prievartinę valstiečių kolektyvizaciją ir didžiausius trėmimus į Sibirą. Per ketverius alinančio karo metus saugumiečiai ir stribai vis geriau pažino partizanų strategiją, jų rėmėjų įpročius, apylinkes, o pasipriešinimo jėgos, nesulaukdamos persilaužimo, po truputį pradėjo silpti. Baliukevičių paskyrus Dainavos apygardos vadu, jis pastebi: „pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas“.
Ši situacija dienoraštyje perteikiama iš asmeninės perspektyvos. Autorius daugiausia fiksuoja ne susirėmimus ir kautynes, o partizanišką kasdienybę – kaip rengiami bunkeriai, kaip rūpinamasi maistu ir ginklais, kaip organizuojami pogrindinės spaudos reikmenys, susitinkama su kaimo žmonėmis, ryšininkais, vadais. Stoiškai kalbama apie nuolatinius sunkumus, lydinčius partizanaujančius žmones – drėgmę ir šaltį bunkeriuose, nešvarą ir ligą, įtampą ir nerimą. Vietos ir laiko atmosferą perteikia užrašai, liudijantys, kas vyksta rašymo metu: „Bunkeryje ir lauke visiškai tylu. Visi miega, o aš, kaip paprastai, su savo kančia ir mintimis vienišas budžiu.“ (61)
Bendražygių laikytas santūriu ir užsisklendusiu žmogumi, „šaltu anglu“ (45), Baliukevičius dienoraščiui patikėjo intymiausius jausmus ir mintis. Vaikystės ir šeimos prisiminimus, svajones apie šeimos sukūrimą keičia sielvartas dėl kovos draugų žūties, nevilties akimirkos, apmąstymai apie netiesioginę atsakomybę dėl artimųjų nelaimių: „pasidarai tas, kuris tėvų mirtį priartina. Aš jau toks tapau, ir dėl to man sunku, pasiutusiai sunku kartais būna.“ (140).
Bene svarbiausias dienoraštyje aprašomas įvykis – vieno iš Dzūkijos partizanų vadų Žaibo žūtis. Žaibą išdavė į partizanų tarpą infiltruoti saugumo agentai – poetai Kostas Kubilinskas-Kapsas ir Adolfas Skinkis. Baliukevičius su gėla prisimena jam labai artimą Žaibą, ir kartu – išdavikus, svarstydamas, kaip tiek laiko kartu su partizanais praleidę žmonės galėjo ryžtis tokiam niekšiškam poelgiui. Beje, dar nežinodamas, kad Kubilinskas su Skinkiu užverbuoti, Baliukevičius stebėdamasis pateikia jų mintis: „Kokios idėjos Kapso galvoje švilpauja, aš nesuprantu. Jis svaičioja „išeisiąs į literatūrą“. Bet kaip tu į ją išeisi, jeigu dabar į savo sielą leidi kažkokio mėšlo pridrėbti? [...] Aš manau, kad Kapsas vis tik ne tiek savo kūrybą, kiek savo gyvybę brangina“ (60).
Savo dienoraštyje Baliukevičius gvildena ir socialines bei politines krašto problemas. Kaip ir daugelis kitų partizanų, jis kritišku žodžiu mini prieškario politinį elitą, pastebi, kad turtingesni ūkininkai, „kuriems tėvynė – pinigų terba“ (53) vengia padėti partizanams; antra vertus, lankydamasis pačių neturtingiausių valstiečių namuose jis mąsto, kad nesirūpinimas jais sudarė puikią dirvą nepasitenkinimui valdžia ir komunistinėms simpatijoms. Partizanas klausia, kokia ateitis laukia Lietuvos, kur geriausieji žūsta, o likusieji paskęsta „kraujyje, ašarose, juodoje neviltyje, samagone“.
Tačiau nepaisant visko, partizano pasiryžimas kovoti nesilpnėja: „Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, kad aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant.“ (57)

Laurynas Katkus

Literatūra

Baliukevičius-Dzūkas

Ar žinote, kad...