Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Bodleras

Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire, 1821–1867). Prancūzų poezijos reformatorius, europinio modernizmo pranašas gimė Paryžiuje šešiasdešimtmečio tėvo ir dvigubai jaunesnės motinos šeimoje. Iš tėvo, intelektualo laisvamanio, didelio meno mylėtojo, poetas paveldėjo skepticizmą ir potraukį dailei; iš motinos, jautrios, linkstančios į mistiką, pamaldžios ir skrupulingos moters, perėmė savotišką misticizmą. Berniukas garbino jautrią ir elegantišką motiną, tačiau ilgai negalėjo atleisti, kai, tėvui mirus (Bodlerui buvo šešeri), motina po metų ištekėjo. Iškart ėmęs maištauti prieš patėvį, buvo išsiųstas į Liono pensioną, o šeimai grįžus į Paryžių, mokėsi Liudviko Didžiojo licėjuje. Užsispyręs, maištingas ir dažnai ciniškas paauglys būdavo slegiamas niūrios melancholijos, jam stigo šeimos židinio šilumos.
Nuo aštuoniolikos metų Bodleras įsitraukė į Lotynų kvartalo literatūrinės bohemos gyvenimą, susipažino su žymiais poetais, tapo menas menui (l‘art pour l‘art) šalininko, tobulų ritmų kūrėjo Teofilio Gotjė (Théophile Gautier) mokiniu. Siekdami atitraukti nuo bohemiško, skandalingo gyvenimo, tėvai išsiuntė jaunuolį tolimon kelionėn į Indiją. Tačiau demonstratyviai abejingas viskam, kas nėra literatūra, Bodleras grįžo namo, nukeliavęs tik iki Burbonų salos. Vis dėlto kelionė jūra buvo ne veltui, praturtino Bodlero kūrybą egzotiškomis spalvomis ir temomis. Grįžęs gavo tėvo palikimo dalį, pasinėrė į bohemą, rašė eiles, susipažino su mulate Žana Diuval (Jeanne Duval), savo „juodąja Venera“, su kuria audringų santykių nenutraukė beveik iki pat mirties.
Literatūrinė veikla. Bodleras pirmiausia pasireiškė kaip talentingas meno kritikas, spausdino atsiliepimus apie dailės parodas Luvre (1845, 1846, 1855, 1859); labiausiai išgarsėjo 1846 m. straipsnis, kritikų pavadintas „modernios tapybos katekizmu“. Didžiųjų romantikų Alfonso de Lamartino (Alphonse de Lamartine), Viktoro Hugo (Victor Hugo) pavyzdžiu per 1848-ųjų revoliuciją metėsi į politiką: dalyvavo gatvių mūšiuose, įsteigė respublikonišką laikraštį, skelbė maištingus straipsnius. Tačiau įkarščiui atvėsus greitai suprato, kad jo vieta literatūros pasaulyje. Čia Bodleras susirado dvasios brolį – amerikiečių rašytoją Edgarą Alaną Po (Edgar Allane Poe), vertė jo kūrybą, be to, rašė ir spausdino savo eiles. Nešykštėjo kritikos garsiems tėvynainiams – Hugo, Lamartinui ir net Gotjė. Matydamas romantinės estetikos ribas, Bodleras ėmė skelbti naujojo romantizmo programą, kurios svarbiausia tezė – modernumo raiška. Rašytojas turi semtis įkvėpimo iš šiuolaikinio gyvenimo, jo dėmesio objektas – ne praeitis, bet dabartis ir ateitis. Be to, autorius privalo atsisakyti nesaikingo savojo „aš“ demonstravimo ir likti už kūrinio. Bodleras siūlo metodą, kurį ankstesnieji romantikai ignoravo: kad greitai rašytum, prieš tai turi ilgai galvoti. Įsisąmoninęs realizmo pamokas, jis pabrėžia, koks svarbus yra pastabumas, ir nurodo tris kūrybos kelio etapus: stebėjimą, vaizduotę, apibendrinimą. Kad suvoktų modernų gyvenimą, naujasis romantikas turi gebėti analizuoti ir giliai jausti pasaulį, jo uždavinys ne kopijuoti, o interpretuoti. Skirtingai nuo realistų, jis privalo peržengti tikrovės daiktų ir reiškinių ribas. Iš materijos reikia ištraukti slaptą jos grožį, tik tada „reali gyvenimo fantastika taps estetiškai ideali“. Šiam tikslui tinka visos meno formos: dailė, muzika, poezija, nes visi menai susiję. Taigi, „kas teigia romantizmą, – rašo Bodleras, – teigia modernų meną, tai yra intymumą, dvasingumą, spalvą, begalybės siekimą, reiškiamus visomis įmanomomis meno priemonėmis“.
1857 m. išeina ilgai brandintas Bodlero eilių rinkinys Piktybės gėlės, tačiau jis tuojau pat sustabdomas – administracinis teismas pasmerkia už amoralumą, leidėjas turi sumokėti baudą. Tais pačiais metais poetas ima skelbti ir eilėraščius proza, kurie vėliau buvo sudėti į rinkinį Paryžiaus splinas. Pertvarkius šešis labiausiai sukritikuotus eilėraščius, 1961 m. pasirodo naujas Piktybės gėlių leidimas ir padaro perversmą prancūzų poezijoje.
Bet Bodlero kūrybines galias jau sekina liga, žalingi įpročiai, karštligiškas darbas. 1864 m. jis vyksta į Belgiją, ten skaitydamas paskaitas viliasi užsidirbti, deja, Briuselyje parašo tik kelis eilėraščius proza. Neilgai trukus, pakirstas ligos, pusiau paralyžiuotas parvežamas į Paryžių ir miršta 1867 m.
Vieno rinkinio poetas. Bodleras vadinamas vieno rinkinio poetu pažymint, kad poemos proza tik kartoja eilėraščių temas. Tačiau kiekybė nieko nereiškia – rinkinys nepaprastai originalus. Pavadinime Piktybės gėlės poetinis gėlių vaizdas supinamas su moraline blogio kategorija; Bodleras siekia pamatyti grožį blogyje, nes jam grožis – tai gėrio ir blogio buvimas kartu. Žmogus yra amžino konflikto tarp dangaus ir pragaro objektas. „Kreipimasis į Dievą ar dvasingumas – tai troškimas pakilti bent kiek aukščiau; kreipimasis į šėtoną ar gyvuliškumas – tai džiaugsmas nupulti“, – rašo poetas. Šiuo konfliktu grindžiama rinkinio kompozicija. Eilės, kuriose atsispindi idealo siekis, kaitaliojasi su eilėmis, atveriančiomis moralinio blogio, vadinamo splinu, šaltinius. Poetas nori išgydyti sielą meile, stebi miesto spektaklį, ieško bendrumo su žmonėmis, kuria dirbtinį rojų, o nusivylęs griebiasi juodosios mistikos (meldžiasi šėtonui), kol pagaliau telieka kelionė į kitą pasaulį, „į Nežinomybės gelmę, kad tenai surastume nauja“ – tai, ko žemėje troško širdis.
Svarbiausia, kad Bodleras suformavo naują lyrikos stilių, kuriame susipynė konkretumas ir simbolika, griežta forma ir veržlus, netikėtas vaizdas. Poetas įveikė prieštarą tarp realizmo ir idealizmo, suradęs paslaptingus atitikmenis tarp jutiminio ir viršjutiminio pasaulio. Poezija paliauja buvusi aprašomoji arba vien plastiška, ji tampa muzikali ir magiška. Bodlero kūryba davė pradžią prancūzų simbolizmui – Stefano Malarmė (Stéphane Mallarmé), Polio Verleno (Paul Verlaine), Artūro Rembo (Arthur Rimbaud) poezijai.

Nijolė Kašelionienė

Literatūra

Bodleras

Ar žinote, kad...