Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Rilkė

Raineris Marija Rilkė (Rainer Maria Rilke, 1975–1926) – poetas, prozininkas, dramaturgas, vienas svarbiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų. Ryškus ir jo „biografinis tekstas“ – galima sakyti, kad Rilkės gyvenimas yra tapęs poeto likimo moderniajame pasaulyje provaizdžiu.
Rilkė gimė ir augo Prahoje, kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Rilkės motina buvo nelengvo būdo moteris, turėjusi aristokratinių ambicijų, nors tėvas buvo eilinis valdininkas. Tėvų pageidavimu Rilkė lankė karinį internatą, tačiau dėl silpnos sveikatos mokslų nebaigė. Keliose novelėse jis pavaizdavo jautriam vaikui itin slogią mokyklos atmosferą. Rilkė anksti pradėjo rašyti ir 1894 m. išleido pirmąją poezijos knygą. Jis studijavo Prahoje, paskui išvyko į Miuncheną.
Ankstyvieji neoromantiniai Rilkės eilėraščiai šiandien nėra aukštai vertinami. Tikruoju kūrybiniu proveržiu ir pats poetas laikė trijų dalių eilėraščių ciklą Valandų knyga (1905). Pavadinimas – aliuzija į viduramžišką maldų knygą, poetinis subjektas čia yra jaunas vienuolis, kuris norėdamas perprasti pasaulį tiesiog apipila Dievą savo maldomis. Dievas suvokiamas kaip „gyvenimo“ įsikūnijimas, kaip tvirčiausias visų daiktų pagrindas, žmogus su juo susijęs labai intymiais ir abipusiais ryšiais: „Ką veiksi, Dieve, jei numirsiu? / Aš tavo indas (jei subirsiu)? / Ir vynas (jei actu pavirsiu)? / Aš tau drabužis – jei iširsiu, / Kas džiaugsis tavo didumu?“ Kita svarbi Valandų knygos tema – moderniosios civilizacijos, užgožiančios Dievą, kritika. Rinkinyje vyrauja nelygus ritmas, rafinuotas melodingumas, neįprasti rimai, o plastiški įvaizdžiai tarsi naikina skirtumą tarp konkretybių ir abstrakcijų.
Rilkė ne tik daug keliavo po Europą ir Šiaurės Afriką (ypač didelį įspūdį jam padarė dvi kelionės į Rusiją), bet ir ilgiau apsistodavo menininkų bendruomenėse, pas mecenatus, bičiulius arba drauges. Paskaičiuota, kad tarp 1896 ir 1919 m. jis pakeitė apie šimtą gyvenamųjų vietų, nes „dėl vieno posmo reikia pamatyti daug miestų, žmonių ir daiktų, reikia pažinti žvėris, reikia pajusti, kaip skrenda paukščiai“.
Vis dėlto svarbiausia vieta pirmajame XX a. dešimtmetyje Rilkei buvo Paryžius. Čia jis susipažino su šiuolaikine prancūzų daile, dirbo skulptoriaus Ogiusto Rodino (Auguste Rodin) sekretoriumi. Gilinimasis į vaizduojamąjį meną paskatino Rilkę plėtoti vadinamąjį „daikto eilėraštį“ (Ding-Gedicht). Poetas ieško nebe visuotinio pasaulio pagrindo, o stengiasi perteikti unikalią plačiausia prasme suvokiamo daikto esmę. Atidaus stebėjimo, kuriam antrina lakoniška, klasikinė eilėraščių forma, užuomazgos matyti jau Vaizdų knygoje (1906), o labiausiai išryškėja Naujuosiuose eilėraščiuose (1907–1908).
Vieninteliame Rilkės romane Maltės Lauridso Brigės užrašai (1910) nusigyvenęs danų aristokratų šeimos palikuonis stebi moderniojo didmiesčio gyvenimą. Romane nebėra realistinio pasakojimo ir nuoseklios chronologijos, tekstas komponuojamas kaip dienoraštis arba laiškai nesamam adresatui, fragmentai jungiami asociacijų bei kontrastų principu. Betikslių klajonių, melancholijos ir skurdo vaizdus keičia vaikystės prisiminimai, knygų ir paveikslų pažadinti įspūdžiai arba pasakojimai apie istorinių sukrėtimų laikais gyvenusius žmones. Ir dėl novatoriškos formos, ir dėl egzistencialistinių vienatvės ir mirties artumo temų Užrašai laikomi pirmuoju vokiečių kalba parašytu modernistiniu romanu.
Po vaisingo laikotarpio prasidėjo atoslūgio ir dvasinio išsekimo, kurį ypač aštrino Pirmasis pasaulinis karas, metai. Tik trečiojo dešimtmečio pradžioje, atradęs paskutinę iš „pasirinktinių tėvynių“ – Šveicariją, Rilkė įveikė krizę, vos per kelias savaites pabaigė du poetinius ciklus Duino elegijos ir Sonetai Orfėjui (abu 1923), kurie laikomi jo kūrybos viršūnėmis. Atmesdamas tradicinės metafizikos dualizmą, Rilkė skelbia būties nedalumą, asmens ir pasaulio ryšį „vidinėje visatoje“ (Weltinnenraum). Baimė, vienatvė, mirtis yra ne kas kita, kaip gyvybės ir džiaugsmo prielaida, todėl ir poetinėje kūryboje „rauda“ turi būti neatsiejama nuo šiapusybės „šlovinimo“. Mitinis graikų dainius Orfėjas, užbūręs net mirties karalystės valdovus, tampa poeto (ir apskritai žmogaus) paskirties simboliu: kūrybinė galia, „giesmė“ pajėgia išsaugoti nykstantį regimąjį pasaulį. Sudėtingos, talpios metaforos kai kur virsta užuominomis, suprantamomis tik iš viso ciklo konteksto.
Paskutiniais gyvenimo metais Rilkė susilaukė nemažo populiarumo, kurį liudija didžiulis laiškų srautas jam. Šalia gausios privačios korespondencijos esama ir eseistiniais svarstymais virtusių laiškų, iš kurių pirmiausia minėtini Laiškai jaunam poetui.
Lietuvą Rilkė pasiekė dar Pirmosios Respublikos laikais ir iki mūsų laikų yra vienas labiausiai lietuvių literatūrą (taip pat ir filosofinę mintį) veikusių XX a. Europos autorių. Jo kūrybos atgarsių rasime Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Antano Maceinos, Marcelijaus Martinaičio, Jono Juškaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Antano A. Jonyno ir daugelio kitų rašytojų tekstuose.

Laurynas Katkus

Literatūra

Rilkė

Ar žinote, kad...