kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Lukša-Daumantas


Pasipriešinimas tarybinei okupacijai Lietuvoje iškėlė daug karių ir vadų, žvalgų ir konspiratorių, ideologų ir metraštininkų. Visus šiuos užsiėmimus sėkmingai išbandė ir savo veikla suvienijo Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951).
Juozas Lukša gimė Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, Sūduvoje. Iš penkių brolių Lukšų Stalino laikais žuvo trys, kiti du ilgus metus kalėjo Sibire. Tėvas Simonas, kuriam nuo šeimą ištikusių nelaimių pakriko protas, mirė 1947 m. Lukša su ypatinga meile kalba apie brolį Jurgį, kurio žuvimą itin skausmingai išgyveno, ir apie motiną Oną Lukšienę.
Lukša 1940 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti architektūros. Tais pačiais metais tapo antikomunistinio Lietuvių aktyvistų fronto nariu. Todėl 1941 m. birželį tarybinis saugumas jį suėmė ir uždarė į Kauno kalėjimą. Tik dėl karo pradžios sąmyšio jam pavyko išsaugoti gyvybę ir ištrūkti į laisvę. Vokietmečiu Lukša tęsė studijas universitete ir dalyvavo antinaciniame pogrindyje. 1944 m. antrojoje pusėje vėl užėjus rusams, jis grįžo studijuoti į Kauną. Tačiau vis stiprėjantis sekimas ir represijos paliko tik du kelius – tremtį į Sibirą arba įsijungimą į partizanų gretas, į kurias jis galutinai įstojo 1946 m. sausio 1 d.
Lukšai teko dalyvauti ne vienose kautynėse ir kovinėse ekspedicijose, ir jis greitai tapo vienu iš vadovaujančių Tauro (Suvalkijos) partizanų apygardos kovotojų. Kadangi turėjo nemažą pogrindinio darbo patirtį, daugiausia darbavosi partizanų spaudos (
Kovos keliu, Laisvės žvalgas), taip pat partizaninio sąjūdžio ryšių ir centralizacijos srityje.
Ypač intriguojantys yra du Lukšos veiklos epizodai: jo pogrindinis darbas Vilniuje ir prasibrovimas į Vakarus. Kadangi vieningos pasipriešinimo vadovybės klausimas buvo itin aktualus, tuo pasinaudoti nutarė tarybinis saugumas, į žaidimą mesdamas savo agentus. Svarbiausias jų buvo Vilniaus universiteto medicinos profesorius Juozas Markulis, kuris per savo studentus užmezgė ryšį su partizanais ir pasiūlė skirtingų apygardų atstovams keltis į Vilnių. „Tauriečių“ atstovu tapęs Lukša ir jo brolis atvyko į sostinę rugsėjį ir prabuvo joje daugiau nei keturis mėnesius. Juozo Adomaičio pavarde jis Dailės institute studijavo architektūrą, gyveno Belmonte, Žvėryne, galiausiai Tuskulėnų rajone. Vilniuje Lukša dalyvavo kuriamo generalinio štabo posėdžiuose, apygardų atstovų pasitarimuose, dažnai važinėjo po Lietuvą, susitikdavo su partizanų vadais arba jų ryšininkais. Markulis apie visa tai žinojo, kaip ir apie mezgamus ryšius su Vakarais; jis dėjosi pagrindiniu pasyviosios rezistencijos veikėju, padėdamas partizanų emisarams visais klausimais. Tuo būdu saugumas tikėjosi į savo rankas perimti vadovaujančius pasipriešinimo organus, o paskui, nuginklavus ir išviliojus iš miškų, sunaikinti visą partizaninį judėjimą. Partizanų vadai turėjo būti likviduoti per rengiamą susitikimą 1947 m. sausį. Lukšai nuo pat pradžių buvo įtartina Markulio visagalybė tvarkant reikalus, neaiškūs jo pagalbininkai. Laimė, šie įtarimai pasitvirtino dar prieš saugumui imantis veikti: prieš pat Naujuosius metus vaikščiodami Čiurlionio gatve Lukša su broliu atsitiktinai sutiko kauniškių rezistentų atstovą, pranešusį jiems apie pogrindžio areštus, kurių „suėmimo siūlai“ ėjo iš Markulio. Lukša su bendražygiais nepuolė į paniką: paskutinį kartą susitiko su savo vadovybe, paruošė klaidinantį vadų susitikimo planą ir tik perdavę jį Markuliui išspruko iš Vilniaus. Po kurio laiko Lukša su keliais kitais kovotojais sugrįžo į Vilnių, kad įvykdytų Markuliui partizanų mirties nuosprendį, tačiau šį kartą atsitiktinumas buvo palankus išdavikui.
1947 m. Lukša du kartus keliavo į Lenkiją užmegzti ryšio su lietuvių išeivija. Padedamas Lenkijos lietuvių, jis nukeliavo į Gdanską, susitiko su iš Švedijos atvykusiu ryšininku ir grįžo atgal. Antrą kartą, žiemą, Lietuvos-Lenkijos sienos apsauga jau buvo taip sustiprinta, kad partizanai turėjo laužtis per Rytprūsius. Jie ir vėl sėkmingai nusigavo iki Gdansko, pasislėpė kelte ir atsidūrė laisvajame pasaulyje. Susitikęs su išeivijos politikais, jis nušvietė padėtį okupuotame krašte ir stengėsi sustyguoti komunikaciją. Lukšai labiausiai rūpėjo vieningas organizacinis centras, kuris galėtų palaikyti ryšį su partizanais ir užtikrinti jiems Vakarų valstybių paramą. Tačiau jis susidūrė ir su Vakarų atsargumu, ir su išeivių susiskaldymu – katalikų ir laicistų, senosios ir jaunosios kartos nesutarimais ir intrigomis, ir turėjo vis atidėti kelionę atgal į Lietuvą. Turėdamas laiko, Lukša ėmėsi plunksnos, palikdamas plačią pirmųjų pokario metų Lietuvos gyvenimo panoramą.
1950 m. JAV pirmą kartą pasirodžiusi ir ne kartą perleista knyga
Partizanai už geležinės uždangos (vėliau tiesiog Partizanai) turi kelis uždavinius. Visų pirma, tai rezistencinio ir partizaninio judėjimo apžvalga. Ji pateikiama apžvelgiant paties Lukšos gyvenimo istoriją, taip pat pasakojant apie tuos partizanus ir jų junginius, su kuriais jam teko susidurti. Aprašydamas partizanų atsiradimą tik įžengus Raudonajai armijai, jų kautynes ir pasalas, vadovybės posėdžius ir kovotojų mokymus, Lukša naudojasi ir kovotojų pasakojimais, ir štabų dokumentais.
Ne mažiau svarbus yra kitas knygos uždavinys – atskleisti bolševikinio režimo veidą. Lukša kalba apie „išvaduotojų“ plėšikavimą ir girtuoklystes, nuolatinius dokumentų tikrinimus ir suėmimus, tardymus ir verbavimus, prievartinę mobilizaciją ir trėmimus. Jis pažymi, kad prievartos mašina veikė aklai – „liaudies priešu“ apšauktas galėjo būti kiekvienas, nes bolševikams „geriau dešimtis tūkstančių nužudyti nekaltų, negu palikti gyvą vieną kaltą“.
Partizanuose nemažai dėmesio skiriama ekonominei ir socialinei Lietuvos būklei. Autorius liudija, kaip miestiečiai, gyvendami pusbadžiu, priversti užsiimti smulkia spekuliacija arba vagiliavimu. Tuo tarpu „bolševikinė smetonėlė“ apsiperka uždarose parduotuvėse ir važinėjasi specialiais vagonais. Ypač detaliai Lukša rodo, kokios nežmoniškos pyliavos ir diskriminacinės kainos užkrautos žemės ūkiui, mažažemius valstiečius žlugdydamos labiau nei „buožes“. Keletą kartų jis duoda, sakytumei, sociologinį partizanų ir jų rėmėjų portretą, įrodydamas teiginio, jog partizanavimas yra turtingųjų „klasių kova“ prieš neturtinguosius, melagingumą.
Neapeinama ir tarybinė propagandos mašina. Lukša pateikia konkrečius pavyzdžius „smegenų plovimo“, siekiančio pavaizduoti Stalino režimą kaip tobuliausią ir demokratiškiausią santvarką, rodo neįgyvendinamų biurokratinių planų ir pagyrūniškų fantazijų mastą (rusų karininkas aiškina: amerikietiškos konservų dėžutės – tai ne karinė parama; jos atsirado todėl, kad Sąjungoje pagaminama tiek mėsos, jog jai sudėti nebeužtenka savų dėžučių).
Partizanai taip pat liudija Lukšos rašytojo talentą. Iš lėto rutuliodamas įvykio eigą, jis sukuria nuotykinei beletristikai prilygstančią intrigą. Kitas ilgesnis Lukšos tekstas MGB pinklės Lietuvos rezistencijoje, pasakojantis apie jo darbą Vilniuje ir Markulio demaskavimą, savo painiomis dėlionėmis, vis augančia įtampa niekuo nenusileidžia šnipų romanui. Vaizdžiais palyginimais, taikliais pastebėjimais Lukša perteikia įvairius partizaniško gyvenimo epizodus – ar tai būtų tūnojimas bunkeryje per košimus, ar kautynės, ar džiaugsmas sulaukus poilsio akimirkos.
Lukša atvirai, bet santūriai rašo ir apie žiauriausius dalykus: išdavystes ir kankinimus, partizanų žūtis ir niekinimą miestelių aikštėse. Bene intensyviausiai situacijos tragizmas ir kartu nepalaužta kovos dvasia išgyvenama per Kalėdų šventes. „Partizanai“ ir baigiasi scena, kai Lukša su bendražygiais sutinka Kūčias Suvalkų krašte, nuo lenkų milicininkų persekiojimo slėpdamiesi tvarte.
Partizanų ryškėja ir paties Lukšos asmenybė. Jis pasirodo kaip ryžtingas karys, geras strategas ir psichologas, kuris, išanalizavęs savo priešininkus, sugeba nuspėti jų veiksmus. Jam netrūksta apsukrumo ir net aktoriaus talento (traukinyje jis apsimeta tarybiniu pareigūnu ir draugiškai bendrauja su saugumo majoru; kad nekristų į akis, su kareiviais kalbasi pridėdamas „matų“). Jis išdidžiai žvelgia į priešininką, tačiau sugeba skirti nuoširdžiai ir per prievartą režimui tarnaujančius. Lukšą taip pat matome kaip bendražygius vertinti mokantį vyrą. Jis nevaizduoja partizanų kaip nenugalimų „supermenų“, iš kitų ir iš savęs lengvai pasišaipo, pasakoja ir apie padarytas klaidas, laimingus ir nelemtus atsitiktinumus.
Tuo pačiu metu, kai rašė
Partizanus, Lukša baigė prancūzų, paskui amerikiečių žvalgybos mokyklas. Lukša turėjo nedidelį ratą artimų bičiulių – kai kurie iš jų taip pat ruošėsi desantui į Lietuvą. Per juos jis susipažino su Nijole Bražėnaite ir ją įsimylėjo. Jų draugystei trukdė ir Juozo veikla, ir Nijolės liga (tuberkuliozė), privertusi ją ilgai gulėti ligoninėje. Tada prasidėjo bendravimas laiškais, kuris irgi buvo gana sudėtingas dėl Lukšos įslaptinto būvio. Juozo Nijolei rašyti laiškai išliko ir buvo paskelbti knygoje Laiškai mylimosioms. Iš jų matyti, kad net ir išgyvendamas asmeninės laimės gražioje ir taikioje šalyje valandas, Lukša neabejojo dėl to, kad privalo grįžti į tėvynę. 1949 m. vasario 16 d. laiške jis rašė: „Ieškau ir nesurandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš šiandien čia, o ne ten, kur jau privalau būti.“
Grįžęs į tėvynę, kur ginkluotas pasipriešinimas iš lėto slopo, Lukša išsilaikė dar metus. Su atsivežtu radijo siųstuvu pavyko užmegzti ryšį su Vakarais, tačiau vėliau siųstuvas pateko į rusų rankas. Kai 1951 m. pavasarį nusileido antrasis J. Būtėno ir J. Kukausko desantas, Lukša dėjo visas pastangas susitikti su jais ir atnaujinti radijo ryšį. Tačiau Kukauskas netrukus buvo pagautas ir sutiko bendradarbiauti su saugumu.
1951 m. rugsėjo 4-ąją, po kelių mėnesių susirašinėjimo Lukša susitarė pasimatyti su Kukausku Garliavos miške. Ten jo laukė pasala. Nors ir labai stengdamiesi, saugumiečiai nesugebėjo paimti Lukšos gyvo. Jo palaidojimo vieta nežinoma, o paskutinė jį matė suimta ryšininkė Morta Linkaitė: „Iškart pažinau, bet neišsidaviau. Jis gulėjo pusiau aukštielninkas, viena ranka atmesta į šalį, baltais apatiniais marškiniais, basas. Tie patys tamsūs plaukai, tik dabar suvelti, veidas pilkas, viena akis pusiau praverta, smakras su trumpa barzdele. Marškiniai ir kelnės vienoj kitoj vietoj pilkai dėmėtos, bet neatrodė, kad būtų peršautas...“

Pasak istorikų K. Kasparo ir V. Vitkausko, „okupuotoje Lietuvoje Juozui Lukšai karas nesibaigė ir po mirties. Ideologiniame kare jis tapo didžiausiu sovietinės „liaudies priešu“, „banditu“, „buržuaziniu nacionalistu“, „Amerikos diversantu ir šnipu“. Propagandinėse knygose (
Vanagai iš anapus ir kt.) jis vaizduojamas kaip godus ir žiaurus nacistas, girtuoklis, žudęs ne tik taikius žmones, bet ir nebeparankius savo bendrus. Jo ginklai ir daiktai eksponuoti netgi Maskvoje, uždarame KGB muziejuje.
Tikroji Juozo Lukšos gyvenimo istorija pasiekė Lietuvą tik atgavus Nepriklausomybę.
Partizanai išversti į švedų, anglų, vokiečių kalbas. Apie Lukšą kuriami filmai (Vienui vieni, rež. Jonas Vaitkus, 2004; Nematomas frontas, rež. Jonas Ohmanas, 2011, rašomos knygos ne tik lietuviškai, bet ir angliškai (Antanas Šileika, Underground, 2011).

Laurynas Katkus





Algirdas Landsbergis. Penki stulpai turgaus aikštėje.Antanas Šileika. Pogrindis.Lukša-Daumantas.Tarp kovos draugų. J. Lukša-Daumantas - pirmas iš kairės.

Ar žinote, kad...