kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Milašius


Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz) – lietuvių kilmės prancūzų poetas, gimęs 1877 m. gegužės 28 d. Mogiliovo gubernijoje Čerėjoje (buv. LDK, dab. Baltarusija), buvusiame Sapiegų giminės dvare, kuris priklausė poeto šeimai nuo XVIII a. pabaigos iki 1917 m. Milašius didžiavosi savo lietuviška gimine iš tėvo pusės. Jis rašo, kad vyresnioji giminės atšaka, kilusi iš serbų valdovų giminės, nuo XIII a. buvo įsikūrusi Labūnavos, Serbinų ir Anuševičių dvaruose netoli Kauno. Vienas jos atstovų, poeto prosenelis, pradėjo baltarusišką giminės atšaką, tačiau išsaugojo ir išugdė palikuonims pagarbą šlovingam „Kauno Milošų kelmui“. Todėl prancūzai šalia pavardės, kaip kilmingam asmeniui, prideda žodelį „de“, pažymėdami, kad Milašius esąs iš lietuviškos, labai senos ir garbingos didikų giminės. Šiai nuostatai nepakenkė tai, kad Oskaro senelis Artūras Milošas vedė italų dainininkę Nataliją Tasistro iš neturtingos šeimos, o tėvas Vladislovas Milošas, gimęs Vilniuje, parsivežė iš Lenkijos beturtę žydaitę Rozaliją Mariją Rozental, būsimąją poeto motiną. Beje, tėvas šalinosi giminaičių, bet įskiepijo sūnui pagarbą lietuviškai giminės kilmei ir nepasitikėjimą Lenkija, kuris lydėjo poetą visą gyvenimą. Oskaras buvo vienintelis vaikas šeimoje, kurioje viešpatavo skirtingos kalbos, tikėjimai, įpročiai. Namuose buvo kalbama lenkiškai arba vokiškai, prancūzė guvernantė mokė prancūzų kalbos, į dvaro parką atbėgdavo pažaisti kaimynystėje gyvenusių baltarusių valstiečių vaikai. Ši daugiakalbė, įvairiakultūrė aplinka turėjo įtakos asmenybės brandai – užaugęs Milašius tapo tikru pasaulio piliečiu, jaučiančiu pašaukimą gelbėti visą nelaimingą žmoniją. Dar svarbiau, kad Čerėjoje, poeto žodžiais tariant, absoliučioje dvasinėje vienatvėje, susiformavo esminiai būsimojo genialaus kūrėjo bruožai – meilė gamtai, polinkis į melancholiją, į amžių pelėsiais dvelkiančią niūrią romantiką, neaiškus metafizinis nerimas ir troškimas amžinojo moteriškumo, galinčio atstoti motinos meilę. Vienuolikos metų atgabentas mokytis į Paryžių, Oskaras išgyveno gimtinės netektį kaip išvarymą iš rojaus; ilgainiui vaikystės šalis jam tapo pastovia ir svarbiausia poetinio įkvėpimo versme.
Paryžiuje sėkmingai baigęs licėjų, Luvro ir Rytų kalbų aukštosiose mokyklose Milašius studijavo žmonijos priešistorę, finikiečių ir asirų meną, hebrajų kalbą, rytų epigrafiją, skaitė prancūzų, anglų, vokiečių, lenkų poetų eiles ir pats mėgino kurti. Literatūrinį skonį formavo Fransua Vijonas (François Villon) ir Viljamas Šekspyras (William Shakespeare), Johanas Volfgangas Getė (Johan Wolfgang von Goethe) ir Džordas Baironas (George Byron), Alfonsas de Lamartinas (Alphonse de Lamartine), Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire), Artūras Rembo (Arthur Rimbaud) ir Polis Verlenas (Paul Verlaine), taip pat Frydrichas Šileris (Friedrich Shiller) ir Frydrichas Helderlinas (Friedrich Hölderlin), Samuelis Teiloras Kolridžas (Samuel Taylor Coleridge), Edgaras Po (Edgar Poe) ir pagaliau Adomas Mickevičius – taigi klasikai ir modernistai, romantikai ir simbolistai. Be to, Milašius susidomėjo kabala (mistine žydų tradicija), ėmė skaityti Bibliją. Daug dirbdamas tapo įvairiapusiu eruditu, intelektualiu mąstytoju, originalia kūrybinga asmenybe.
1899 m. Milašius išleido pirmąjį savo eilių rinkinį
Dekadentiniai eilėraščiai. Pavadinimas ir eilėse vyraujanti nuotaika kreipė į amžiaus pabaigos dekadentinę savimonę – būdingas pasibjaurėjimas gyvenimu, liguistas išsekimas, mirties nostalgija, derantys prie tokių literatūrinių temų kaip Romos imperijos žlugimas (eilėraščiai „Paskutinė orgija“, „Malonės smūgis“) ar fatališkas žudikės Salomėjos grožis („Salomėja“). Akivaizdžios aliuzijos į senkančią literatūrinę tradiciją pakenkė rinkinio populiarumui, kliudė įžiūrėti originalų poetinį talentą. Tik po poros metų Milašius įvardytas kaip prisiminimų poetas, nepaprastas žodžio meistras, pastebėta išradinga rinkinio eilėdara, darni vidinė eilių muzika. Vėliau išskirtas ir priešingas poetiniam dekadansui idealas – jis randamas gamtoje ir praeityje, kuri projektuojama į fiktyvią idealią erdvę. Svarbiausia, jog pagrįsta meilės ieškojimu Milašiaus poezija gimsta savąja muzikos kalba (geriausi pavyzdžiai – „Lali“, „Lopšinė“, „Rudens daina“) ir įsirašo tarp tų XIX a. pabaigos poetų, kurie poetinės kūrybos ateitį regėjo poezijos ir muzikos vienovėje.
Antrasis eilių rinkinys
Septynios vienatvės (1906) liudija nepaprastą Milašiaus gebėjimą įsiskverbti į žmogiškosios būties paslaptį, sugerti į save visą pasaulio liūdesį, vaizduotėje peržengti nebūties slenkstį, įminti mirties ir gyvybės mįslę, kurią, regis, žino gamtos daiktai („Rytojų poema“, „Atsisveikinimo giesmė prie jūros“, „Nukaršus diena“ ir kiti eilėraščiai) arba „amžių bučinių nugludinta“ Egipto karalienės statulėlė („Karomama“). Poetui svarbi laiko tema nors nukrypsta ir į pačią amžių glūdumą, nuolatos siejasi su prarastos vaikystės prisiminimais, todėl dažniausiai yra skaudi. Tačiau lyrinis subjektas ne tik geba nukeliauti į Kadaise, bet savo praeitį, vaikystės kraštą, įkurdina „už laiko ribų“, paverčia muzikalia vizija, kupina virpančios svajonės žavesio („Vaikystės krašte“). Vienas garsiausių poeto eilėraščių „Visi numirėliai apsvaigę“ ir rinkinį užbaigiantis „Mirties šokis“ skelbia, kad poetui pavyko įsijausti į ribinę būseną ir gyvai patirti nebūtį.
Trečiajame eilių rinkinyje
Pradmenys (1911) Milašius ieško nusiraminimo apmąstydamas gamtą, sudėtines jos dalis, elementus, arba pradmenis: saulę, vėją, žemę, vandenį, naktį, mėnesį ir uolą, mėgindamas juose įžiūrėti žmogaus būties ženklus. Jis trokšta sujungti į vieną harmoningą visumą abu pasaulius – žmogaus ir gamtos. Šiai idėjai reikšti reikalinga tobula eilių forma, tad poetas pasitelkia klasikinę eilėdarą – aleksandriną. Pastebima, kad griežta eiliavimo sistema poetinio įkvėpimo nesuvaržė – eilių grožį gimdo lengvai muzikuojami ritmai. Lyrinis subjektas jaučiasi esąs begalinės visatos dalelė, sujungta su oru, žeme, vandeniu. Žemės gyvenimas – tik sapnas, realiai bus gyvenama kitoje dimensijoje: „Kaip bus gera gyventi tiek svajojus!“ („Uola“). Kadangi „meilė ne šios žemės dukra“, iškeliaujama į Kitur, palikus savo atšvaitą ežere („Ežeras“). Tačiau tai nereiškia, kad skleidžiamas abejingumas žmonių gyvenimui, jų rūpesčiams – kai kurie rinkinio eilėraščiai byloja apie pastangą įprasminti visuotinę kančią („Tėvynė“). Subjektas prašo tylos nuraminti ir užmigdyti pasaulį, o tada ateiti pas jį „ant tolimų miglotų kalnų“ („Tyla“). Tai išrinktojo pozicija. Poetas yra tas, kuris „sėja aukso grūdą“ ir geba visiems atleisti („Jūra“).
Nuo 1910 iki 1914 m. poeto dvasinė kelionė vedė „nežemiškos tėvynės“ link. 1910 m. išleidžiamas Milašiaus kūrinys
Meilės įšventinimas, kuriame moters meilė atveria kitą – beasmenės meilės – horizontą. Tai poemą primenantis unikalus romanas, savaip sujungiantis romantinę, realistinę ir simbolistinę tradicijas: rodantis polinkį į egzotizmą, intuityvizmą, nevaldomas aistras ir misticizmą, tačiau pasižymintis pastabumu, skvarbia žmogiškų instinktų ir dvasinio pasaulio analize. Regis, ketindamas išbandyti skirtingų žanrų teikiamas galimybes, 1912 m. rašytojas ima kurti „misterijas“. Garsiausia jų Migelis Manjara – istorija apie donžuaną, kurį skaisti moters meilė įkvėpė pasirinkti vienuolio gyvenimą. Po šios atsivertimo dramos pats pasijutęs stovįs ant „dvasinės giedros slenksčio“, Milašius grįžta prie jam artimiausios poetinės formos ir sukuria „Simfonijų“ ciklą. „Rugsėjo simfonijoje“ motinos vardu pavadinęs vienatvę, lyrinis subjektas jaučiasi atskirtas, tačiau ieškantis bendrumo su visa kūrinija; jis žino galėsiąs atgimti tik jei išdrįs tiksliai atkurti kiekvieną vaikystės namų detalę, nes būtent atminties saulė gali nušviesti dabartį, išvaduoti iš laiko vergijos ir pažadėti būsimąjį gyvenimą. Nuo šiol viskas bus kaip praeityje, kurią išgrynino prisiminimas. Atgimusi nežemiška tėvynė apsireikš kaip prarastas vaikystės rojus. „Lapkričio simfonijoje“ Čerėjos kontūrai tikslesni negu rinkinyje Septynios vienatvės: vietos, žmonės, knygos, daiktai čia konkretesni negu 1906 m. „ašarose atrastame vaikystės krašte“. Laiko ir vietos prieveiksmiai „kadaise“ ir „tenai“ įgyja naują dimensiją – reiškia ateitį; ateitis nežemiškoje tėvynėje bus sukauptas ir išgrynintas vaikystės pakartojimas. Simfonijų pagrindas – trijų versmių: lyrinės, meditacinės ir mistinės, – sampyna lemia laisvomis eilėmis reiškiamą muzikinę turinio formą, fizinių ir dvasinių judesių jungtį, visuotinio ritmo svarbą.
1914 m. gruodžio 14 d. Milašius patyrė keistą viziją, kurią išgyveno kaip sukrečiantį įvykį. Vidinio regėjimo metu patekėjo dvasinė saulė ir buvo suteikta malonė aplankyti tikrąją dvasios tėvynę. Po šio patyrimo nebegalima buvo kurti kaip anksčiau, poetas turėjo liudyti, ką matęs. Pirmojoje po vizijos parašytoje poemoje „Nihumim“ (hebrajų kalba „Paguodos žodžiai“) apmąstomas nueitas kelias ir, išaukštinus „teigimo duoną“, aukštinamos tikrosios vertybės: motinystė, dvasinė meilė, kūrybos galia. Paskutiniai Milašiaus eilių ciklai „Adramandoni“ (mistikų žodyne – „Santuokinės meilės rojus dvasiniame pasaulyje“, 1918), „Lemiuelio išpažintis“ (Lemiuelis – vienas iš šešių karaliaus Saliamono vardų, 1922) ir pagaliau garsioji „Pažinimo giesmė“ demonstruoja gebėjimą pasiekti „auksines mąstymo viršūnes“, už kurių „nebėra erdvės kur kilti“, tad po Pasveikinimo grįžtama atgal ir mėginama prabilti atrastąja „skaisčia pažinimo kalba“. Ši kalba, kupina mistinių simbolių ir archetipų, atrodo nerišli, tačiau iš tikrųjų turi vidinę logiką, o netikėti vaizdai, jungdamiesi į originalius ritminius ansamblius, veikia magiškai, stiprina paslapties pojūtį ir žadina norą ją atskleisti. Tarp tokių mistinį polėkį atskleidžiančių tekstų išsiskiria „Naktį sustojusi karieta“ – joje gausu konkrečių vaikystės erdvės detalių ir garsų, minimi mirę giminaičiai, nebylūs namai, o absoliutus moters dominavimas demonstruoja kraupų meilės stygių ir skaudų jos ilgesį. Vaizduojama šalis vadinama Lietuva, o tarnas su raktais turi didžiojo kunigaikščio vardą. Aliuzijos į giminės ir krašto praeitį kuria istorinio ir mitinio arba amžinojo laiko jungtį, o tai leidžia „atrakinti duris“ į tolesniame eilėraštyje minimą „spinduliuojančią gyvenimo ūkanų Tikrovę“ ir „atverti savyje tai, ko nepažįsti“ („Talita Kumi“, aramėjų kalba „Mergaite, kelkis“).
Nors Milašiaus kūrybinis palikimas – skirtingo žanro kūriniai, juos visus vienija tas pats poetinis įkvėpimas, kurio gilioji versmė – dievoieška suformavo savitą meilės filosofiją, raginančią vis giliau skverbtis į žmogiškosios būties paslaptis ir leidžiančią rašytoją vadinti meilės poetu. Atsiskleidžia kūrybos evoliucija: nuo lyrinio pesimizmo ir absoliučios meilės ieškojimo iki meditacinės poezijos, kosminės meilės kulto, vizionistinės filosofijos.
Kurdamas paskutiniuosius eilėraščius, poetas atrado dar vieną savo talento raiškos būdą – ėmė rašyti filosofinius traktatus. Po vidinio regėjimo nakties jautėsi pašauktas išdėstyti raštu metafizines savo patirtis, kurias vėliau patvirtino Einšteino (Einstein) reliatyvumo teorija. Taip gimė „Laiškas Storgei“ (1917), „Ars Magna“ (1924), „Slėpiniai“ (1926).
Savo tėvynei Oskaras Milašius sutiko padėti sunkiausiu momentu. 1918 m. paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė mažai ką reiškė Europai; buvo būtina ją patvirtinti, apginti, o čia dar konfliktas su lenkais dėl Vilniaus. Tokio konflikto akivaizdoje nelengva pasiskelbti lietuviu. „Būčiau galėjęs kaip prancūzų poetas, vienaip ar kitaip avangardo rašytojų gerbiamas, apsivainikuoti laurais Varšuvoje su daugeliu kitų lietuvių iš mano aplinkos. Vyliausi atliksiąs naudingesnį darbą likdamas po kukliuoju liaudišku lietuvių kryžiumi“, – rašė poetas 1919 m. oficialiai pasirinkęs lietuvio tapatybę. Tais pačiais metais Paryžiuje, Geografijos draugijos salėje, Milašius perskaitė garsiąją paskaitą apie Lietuvą, turėdamas tikslą sudominti prancūzų visuomenę mūsų krašto problemomis. Įsijautęs į diplomato misiją, mėgino ieškoti sąlyčio taškų tarp Lietuvos ir Prancūzijos, o kaip poetas stengėsi suteikti mintims patrauklią poetišką formą, todėl dažnai paskaita suskambėdavo kaip tikra poema proza. Kiek vėliau suprato, kad mūsų diplomatijos klaida buvo nesukurta Latvijos, Estijos ir Lietuvos sąjunga. Tokias mintis išdėstė savo studijoje „Baltijos valstybių sąjunga“. Atskiromis knygelėmis išleistos paskaitos ir studijos atskleidė rašytoją kaip talentingą oratorių, kilnią ir humanišką asmenybę. Ne veltui 1920 m. Prancūzijai pripažinus mūsų šalies nepriklausomybę, Milašius skiriamas Lietuvos atstovu Paryžiuje. Rašytojo diplomatinė veikla sulaukė ir tarptautinio pripažinimo – 1927 m. jis buvo priimtas į tarptautinę diplomatinę akademiją. Tačiau 1925 m. skirtas Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijai, tų pareigų atsisakė ir liko Lietuvos pasiuntinybės patarėju Paryžiuje iki 1938 m. Matyt, Lietuvą pripažinus (deja, be Vilniaus krašto), Milašius jautėsi atlikęs svarbiausią savo politinę misiją, tad grįžo prie kūrybinės veiklos: rašė filosofinius traktatus, rečiau – eiles, domėjosi lietuvių kalba. 1937 m. Kauno Teologijos-filosofijos fakultetas jam suteikė filosofijos daktaro garbės vardą.
Milašius išvertė į prancūzų kalbą ir išleido visą pluoštą lietuvių liaudies dainų ir du lietuvių pasakų rinkinius, iš kurių iki šiolei prancūzų vaikai pažįsta Lietuvą. Pasak prancūzų tyrinėtojų, rinkinyje
Senosios Lietuvos pasakos ir legendos Milašius atskleidė slaptus ryšius, jungiančius abi jo tėvynes – Lietuvą ir Prancūziją. Ieškodamas tokių „slaptų ryšių“, savo etnologinėse studijose Žydų tautos iberiška kilmė (1932) ir Lietuvių tautos kilmė (1937) poetas įrodinėjo, kad lietuviai, žydai ir Prancūzijos pietuose gyvenantys baskai – giminingos rasės, nes visų jų bendra priešistorinė tėvynė – Iberija (dabartinė Ispanijos, Prancūzijos, Italijos teritorija). Idėja ginčytina, tačiau ją mėginama pagrįsti įdomiais lietuvių ir baskų dainų, pasakų bei mitologijos gretinimais, liudijančiais etnologo ir folkloristo aspiracijas.
Šiuos tyrimus neabejotinai skatino Milašiaus noras suvienyti skirtingus asmeninės tapatybės elementus, taip pat siekis išgelbėti pasaulį nuo susiskaldymo. Kad ir kaip mylėdamas svajonių tėvynę Lietuvą, poetas neapsiribojo viena tauta – jam rūpėjo visos planetos likimas. Nusivylęs savo epocha ir jausdamas artėjančio karo grėsmę, ėmė savaip aiškinti Šventąjį Raštą ir skelbti gąsdinančias pranašystes – beje, kai kurios iš jų jau po rašytojo mirties pasitvirtino. Paskutiniais gyvenimo metais įsikūręs miškingoje Fontenblo vietovėje netoli Paryžiaus, pamėgo paukščių draugiją (pašvilpavus Vagnerio operos melodiją, paukščiai sulėkdavo ir tūpdavo ant rankų ir pečių); dėl šios ypatingos bendravimo su gamtos pasauliu dovanos Milašius buvo vadinamas „paukščių poetu“. Rašytojas ir mirė 1939 m. pavasarį, gaudydamas mylimiausią savo kanarėlę.
Apibendrinant Oskaro Milašiaus nuopelnus Lietuvai, dera pažymėti, kad rašytojo diplomatinė veikla Lietuvos atstovybėje Paryžiuje, siekiant mūsų krašto Nepriklausomybės pripažinimo, sėkmingas propagandinis darbas rengiant paskaitas ir skelbiant straipsnius bei studijas Lietuvos istorijos, politikos bei kultūros klausimais, lietuviškų dainų ir pasakų vertimai į prancūzų kalbą – tai didžiulis ir svarus indėlis į lietuvių diplomatijos ir kultūros istoriją.
Lietuvoje sovietmečiu tik du kartus (1969 ir 1976–1977) buvo išspausdinti Albino Žukausko ir Vaclovo Šiugždinio Milašiaus lyrikos vertimai iki svarbiausio leidinio – Valdo Petrausko filologinių vertimų rinktinės
Poezija (1981) su Vytauto Kubiliaus įžanga, kurioje pirmą kartą po pusės amžiaus priverstinės tylos apžvelgiama Milašiaus biografija ir kūrybos kontekstai, atskleidžiamas poezijos savitumas, aptariami poetiniai vertimai į lietuvių kalbą, pripažįstami nuopelnai lietuvių kultūrai. 1983 m. Kubilius knygoje Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas Milašiaus pristatymą papildė naujomis žiniomis. Pasirodo, kad dar gyvas būdamas, lietuvių ir prancūzų poetas sulaukė pripažinimo Lietuvoje: trečiojo dešimtmečio pradžioje pirmieji jo eiles ėmė populiarinti Balys Sruoga ir Vaižgantas; 1930 m. literatūrologui Jonui Griniui išleidus studiją O. V. Milašius poetas, po metų pasirodė Antano Vaičiulaičio verstos Poemos; 1937 m. šis lietuvių rašytojas išvertė ir misteriją Migelis Manjara. Tuoj po Milašiaus mirties jo simfonijas ėmėsi versti Albinas Žukauskas, o eilėraštį „Karomama“ talentingai išvertė Vytautas Mačernis. Ne veltui, pasak Kubiliaus, šio lietuvių poeto „Vizijų“ ciklas išaugo Milašiaus lyrikos traukos lauke. Dar Grinius savo knygoje teigė, kad Milašiaus kūryba artima lietuviams, nes yra lyriška, kilusi iš širdies, pilna svajonių ir simbolių, be to, jai daugiau rūpi ne forma, bet turinys. Šiandien jau nustatytos Milašiaus ir Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos paralelės, įžvelgtos Mačernio ir Milašiaus metafizikos jungtys, manoma, kad poeto įsitvirtinimą lietuviškojoje tradicijoje pirmiausia garantuoja „žemininkų“ poezija. Tačiau keliant klausimą, kaip lietuvių kultūra reaguoja į Milašiaus poeziją, jo dvasinių regėjimų patirtį, reikia dar nueiti ilgą ieškojimų kelią – kruopščiai ištirti rašytojo kūrybos recepciją šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.
Pastaruoju metu manoma, jog lietuvių kultūros kontekste Oskaro Milašiaus vieta – šalia Adomo Mickevičiaus. Pastebima, kad Milašiaus kūrybą bene geriausiai yra pristatęs garsus poeto giminaitis, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz). Pastarasis, susirūpinęs Milašiaus kūrybos vieta Europos literatūros istorijoje, svarstė, ar jo giminaitis yra dekadentas, ar poetas romantikas. Linkdamas prie antrojo apibūdinimo, priskyrė Oskarui XVIII–XIX a. sandūros kūrybinę vaizduotę ir pažymėjo, kad Milašius kaip tikras romantikas visur jautėsi svetimas, tremtinys, savo mitologijoje prarastą vaikystės rojų paverčiantis idealia ateityje atgimsiančios žmonijos šalimi. Šiuolaikiniai tyrinėtojai šios nuostatos neginčija, o tik papildo, priskirdami dar ir akivaizdų simbolizmo paveldą (muzikinė forma, asmeniniai, sunkiai šifruojami simboliai).
Šiandien akivaizdu, kad Milašius netapo „prancūzišku Gėte“ ir nelaikomas „visų laikų didžiausiu prancūzų poetu“. Daugelis prancūzų kritikų sutaria, kad Milašiaus kūryba – neįprastas reiškinys prancūzų literatūroje, nes intensyvus misticizmas yra retas šalyje, pasižyminčioje minties aiškumu. Šį išskirtinį poeto bruožą – misticizmą, kaip ir Adomo Mickevičiaus atveju, prancūzų tyrinėtojai sieja su lietuviško mentaliteto specifika. Be to, Milašiaus kūrybos vertėjai į kitas kalbas pastebi, kad poeto eilių grožis peržengia prancūzų kalbai būdingos poetinės tradicijos ribas, nes čia prancūziški žodžiai keisčiausiu būdu įsišaknija niekada neregėtoje svetimoje žemėje. Vertas dėmesio garsaus čekų rašytojo ir „Simfonijų“ vertėjo Milano Kunderos teiginys, jog Milašiaus poezija nėra prancūziška; esą, išlaikiusi savo lenkiškai lietuviškas šaknis, ji rado prieglobstį prancūzų kalboje kaip kokiame vienuolyne. Ir tai tik patvirtina talento originalumą.

Nijolė Kašelionienė

Oskaras Milašius. Poezija.Oskaras Milašius. Pasakos.Oskaras Milašius 1920 m.Lietuvos atstovybė Paryžiuje, Oskaras Milašius – trečias iš kairės.

Ar žinote, kad...