Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Katastrofų literatūra

XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Atramą praranda ne tik humanizmo vertybės, bet ir paprasčiausia elgesio logika. Tai, kas atrodė beprotybė, tampa realybe. Tariamas visuomenės padorumas tebuvo paviršius. Stichiškos, beprotiškos jėgos griauna visą Europos pasaulį tartum kortų namelį, o žmogus be jokių priedangų turi mokytis išlikti jų akivaizdoje. Balys Sruoga, priminęs filosofo Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) įžvalgą, palygina šį laiką su Vezuvijaus, sunaikinusio Pompėją, išsiveržimu (toks palyginimas anuomet labai paveikė jaunąją rašytojų kartą – žemininkus). Atrodo, kad nebėra jokių išankstinių receptų nei kaip atlaikyti tai, kas vyksta, nenužmogėjus, nei kaip visą šią brutalią patirtį išreikšti kalba. XX a. vidurio kūrybą, kuri ieškojo būdų paliudyti ir suprasti tai, kam buvo labai sunku rasti žodžių, galima pavadinti katastrofų literatūra.
Kaip ir žmonės, literatūra atsidūrė tarp kraštutinių priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių klausimų ir ateities nežinomybės. O kartu kaip niekad tapo reikalinga – atėjo toks laikas, kai poezijos, teatro ar muzikos daug kam prireikė kaip duonos, kad atsvertų sunkiai pakeliamą tikrovę. Karo metais literatūros kūrinių skaitymas padidėjo iki tarpukariu neregėto lygio – Maironio Pavasario balsai išėjo 30 tūkst., Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus – 10 tūkst. egzempliorių tiražu, o lietuviški pogrindiniai laikraščiai pasiekė 14 tūkst. tiražą (analogiškas skaitymo šuolis kartosis Sąjūdžio laikais). Netikėtai gimnazijose ėmė gausėti mokinių – vis daugiau ūkininkų apsispręsdavo į jas leisti savo vaikus. Į koncertus Vilniaus filharmonijoje ar Katedroje, į literatūros vakarus plūdo žmonės, pirkdami bilietus spekuliacinėmis kainomis, dailės salonuose buvo išperkami nauji paveikslai – nors naudotasi maisto kortelėmis, kartais gyventa pusbadžiu, trūko elementarių dalykų, kuro, drabužių, siautė mirtis. Perpildytos teatrų salės – kaip tik okupacijos metais susikuria ir išgarsėja itin modernus, vakarietiškas Juozo Miltinio teatras-studija Panevėžyje bei Romualdo Juknevičiaus vadovaujamas Vilniaus dramos teatras, ėmęsis reformuoti psichologinio realizmo principus. Nepaprasti fenomenai – net Vilniaus gete 1942 m. pradžioje įsteigtas teatras, neįtikėtinomis sąlygomis vien per metus surengęs 120 pasirodymų, ar geto biblioteka, kuri tų pat metų gale minėjo ypatingą progą – išdavė 100 000-ąją knygą savo mirčiai pasmerktiems skaitytojams. Katastrofai ištikus kaip niekad išryškėjo, kad kultūra yra vienas pamatinių žmogaus egzistencinių poreikių, būdų išlikti, išsaugoti orumą. Anot Vytauto Kubiliaus, per karą lietuvių visuomenei ji tapo svarbiausias „savisaugos pylimas“ – nebėra savų valstybinių institucijų, savo parlamento, partijų ar organizacijų, tauta nacių laikoma antrarūše, pasmerkta suvokietinimui arba masinei deportacijai, o lietuvių kalba šalia oficialios vokiečių turi tik laikinai „leistinos“ statusą. Nebėra jokių tarptautinių garantijų dėl Lietuvos ateities. Mažos tautos žmonės karo sūkuryje jaučiasi likę „vienų vieni“ (Juozo Brazaičio surastas apibūdinimas). „Tokioje situacijoje kultūra tampa tautos istorinės atminties, etnoso psichologijos ir valstybingumo siekių saugykla, kurios nenušluosi vienu plunksnos brūkštelėjimu, kaip Laikinosios vyriausybės. Iš čia sklinda bendro tautos buvimo šaukiniai ir driekiasi nematomi dvasinės priklausomybės siūlai nuo vieno žmogaus prie kito, spinduliuoja teisingumo ir vilties krislai, palaidoti okupuoto krašto realybėje. Kultūra – esminis taikaus pasipriešinimo veiksnys...“ (Kubilius). Svarbiausi lietuvių kūrėjai suvokia atsakomybę – šiandien reikia saugoti, telkti naikinamą žmogiškumo prasmę ir teikti išlikimo orientyrus bendruomenei.
Karo metais Lietuvoje susiformavo neginkluota antinacistinė rezistencija, tarp kurios tikslų kultūra ir švietimas užėmė labai reikšmingą vietą. Vienas svarbiausių, suvienijusių didelę visuomenės dalį, buvo išlaikyti Lietuvos švietimo sistemą, gimnazijas ir aukštąsias mokyklas – naciai jau 1941 m. rudenį buvo užsimoję visas jas uždaryti, o jaunimą išsiųsti dirbti reichui arba į frontą. Mokyklose siekta išlaikyti tautinį ir gana platų europietišką mokymo turinį. Nors lietuviškų vadovėlių naciai ir nebeleido spausdinti, reikalavo jau pradinėse klasėse, o juolab universitete mokyti vokiškai, tačiau visuotinai nepaklusus švietimas išliko lietuviškas, slapta – patriotinis; universitetuose nepradėta dėstyti nacistinio rasės mokslo. Karo metų gimnazijos ir universitetai rengė būsimąją pokario partizanų kartą. Geležinė cenzūra lietuviškoms knygoms (nepraleidžiami net Maironio eilėraščiai, nes negalima rašyti Lietuva – reikia tik Ostland, negalima minėti Nemuno – „vokiečių upės Memel“) buvo apeinama, paperkant cenzorius didelėmis sumomis (už 1 praleistą tiražo egzempliorių – viena markė). Tokiu būdu išeidavo neišbraukyti klasikos leidimai ir kai kurie nauji kūriniai, o dalis, atkurtos Sakalo leidyklos darbuotojams rizikuojant gyvybe – ir be cenzūros leidimo. Taip pasirodė svarbiausi rezistencinės poezijos tekstai – Mykolaičio-Putino rinkinys Rūsčios dienos, Brazdžionio Iš sudužusio laivo, Šaukiu aš tautą. Į nacių reikalavimą, kad Lietuvoje daugiausia būtų leidžiami vertimai iš vokiečių kalbos, neatsižvelgta. Be to, anot Brazdžionio, „per visus nacių okupacijos metus nebuvo išspaudinta nė viena mūsų rašytojo parašyta knyga, kur būtų garbinamas nacizmas – hitlerizmas ar fašizmas“. Priešingai, paskelbtuose ir nuorašais plitusiuose eilėraščiuose skambėjo įvykusios apokalipsės liudijimai, Biblijos parafrazės, laisvės pranašystės ir kaip niekad tikri kovos už žmogiškumą tonai. Ryškiausi Mykolaičio-Putino („Vivos plango, mortuos voco“, „Marche macabre“) ir Brazdžionio („Šaukiu aš tautą“, „Aš čia – gyva“) kūriniai, sujungę katastrofizmą ir tikėjimą, tapo klasikiniais, universaliais lietuvių dvasinio pasipriešinimo tekstais, persekiotais, nusirašinėtais ir atmintyje kartotais iki pat antrosios sovietinės okupacijos pabaigos. Juose, reaguojant į katastrofų laiką, pasirodo svarbi literatūros tendencija – siekis remtis Europos klasika, tikslia forma, krikščionybės tradicija. Tačiau šie pagrindai ne konservuojami, o tikrinami savo patirtimi, intelektu ir kūryba – tai padeda stiprinti asmenybės pozicijas. Avangardo efektais, emocinga saviraiška, maištavimu prieš formą, savaiminiais įkvėpimo pliūpsniais tarsi nebetikima – priešingai, stengiamasi iš naujo įsiklausyti į klasiką ir keisti, gilinti tradiciją iš vidaus. Sugrįžta klasikinių formų trauka – sonetų ciklų, poemų, baladžių, o kartu filosofiškai praturtinami modernieji rašymo būdai (verlibras).
Tokioje dvasinės rezistencijos atmosferoje karo metais brendo ir prabilo reikšminga jaunoji literatūros karta (vėliau, po karo, pavadinta žemininkais). Vytauto Mačernio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Pranės Aukštikalnytės, Eugenijaus Matuzevičiaus ir kitų kūryba jau tada buvo pastebėta ir išskirta kaip nauja lietuvių literatūros raidos pakopa. Tai maždaug 1920–1924 m. gimimo autoriai, tikrieji Nepriklausomybės augintiniai, stipriose gimnazijose – Telšių, Biržų, Panevėžio, Kėdainių, Vilkaviškio – įgiję idealistinio, krikščioniškojo mąstymo pagrindus (dauguma buvo ateitininkai, vėliau akademinės draugijos „Šatrija“ nariai). Jų pasaulėvoka jungė etninių šaknų jausmą ir gilų domėjimąsi Europos kultūra, troškimą kurti ir kelti sau aukštus reikalavimus. Visiems jiems svarbiausias atskaitos taškas – tai savoji žemė, kilmė, prigimtinė vieta pasaulyje, prisirišimas prie gimtojo kraštovaizdžio, jo ritmo, tarmės (Mačerniui tai – Šarnelė „Žemaitijos vidury, gal kiek labiau į šiaurę“, Nykai–Niliūnui – Nemeikščių viensėdis ir Utenos topografija, Bradūnui – Kiršai, „žaliuojanti, rami paprūsė“). Eilėse kartojasi motyvas: asmenybė išauga iš protėvių galios, kartų patirties, iš pirminio kosmoso – namų, senos lietuviškos sodybos. Griūvančiame pasaulyje pasirenkami tie pamatai, kurie jau atlaikė šimtmečius: „O čia – senolių namas didelis ir tvirtas, / Jame gyvena atkakli žemaitiška dvasia. / Ne vienas, ją nešiojęs, dulkėmis pavirto, / O ji vis auga ir tvirtėja ainių kartose“ (Mačernis). Kita vertus, stebina šios kartos intelektualumas, ieškojimo aistra: jiems atrodė būtina išmokti kuo daugiau kalbų – ypač prancūzų, vokiečių, rusų, anglų, italų, perskaityti kuo daugiau Europos literatūros, perprasti moderniąją filosofiją ir meną, kad lietuviškoji kūryba taptų universalesnė. Orientuojamasi į modernizmo aukštumas – ypač svarbūs Fiodoras Dostojevskis, Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire), Raineris Marija Rilkė (Reiner Maria Rilke), Oskaras Milašius (Oscar Milosz), filosofas Fridrichas Nyčė. Trauką išlaiko tik tie autoriai, kuriems svetimas lengvas tuščiažodžiavimas, kurie domisi sudėtingomis dvasios gelmėmis. Bet svarbiausia – idėjas patikrinti patiems, kelti klausimus, gyventi intensyvų vidinį gyvenimą, tegu ir klystant išbandyti vertybes, analizuoti ir tobulinti save, suprasti savo laiką ir patirtį. „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės, / noriu pats surasti tavo kelią“, – rašė „Žiemos sonetuose“ Mačernis. „Suprasti ir subręsti – galbūt svarbiausi šios kartos siekimai“, – teigė jai priklausęs gabus kritikas Indriliūnas. Anot Viktorijos Daujotytės, tai buvo „karta, kuri jau galėjo sukurti europinę, nebekompleksuojančią Lietuvą ir tokią pat lietuvių literatūrą“. Išeivijoje 1951 m. pasirodžius antologijai Žemė, jiems prigijo bendras žemininkų vardas. Tačiau tuo pat metu šią generaciją vadiname ir tragiškąja: katastrofa paženklino šių jaunų kūrėjų likimus ankstyvomis žūtimis, partizanavimu, tremtimi, egzodu, priverstiniu nutilimu pokaryje. Apie juos mąstant, dažnai norisi klausti: kokia būtų lietuvių literatūra, jeigu...
Paskutiniais metais prieš okupaciją šie kūrybingi žmonės susitiko Vytauto Didžiojo universitete, o 1940 m. su jauduliu persikėlė į senojo Vilniaus universiteto auditorijas, į išsvajotą aukštosios kultūros miestą, ir pasijuto su juo dvasiškai sutampantys. Universitete jau sklido naujos filosofinės krypties – egzistencializmo idėjos, išreiškusios modernaus žmogaus nerimą, jį kankinančius esminius gyvenimo klausimus, bet kartu kėlusios būtinybę atsilaikyti ribinių išbandymų, prievartos ir mirties akivaizdoje, siekti savo būties šioje žemėje pilnatvės. Vakarų Europos egzistencialistų Martino Haidegerio (Heidegger), Karlo Jasperso (Jaspers) mintis ir karo išaštrintus Europos kultūros apmąstymus šiems studentams perteikė originalūs filosofai, žymiausi to meto Lietuvos intelektualai – Antanas Maceina, Juozas Girnius, Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Juozas Keliuotis. Lietuvių egzistencialistas Girnius, kuris vėliau parašys įvadą Žemės antologijai, jau 1942 m. pabrėžė, kad šie jauni kūrėjai kaip niekad siekia pagilinti lietuvių literatūros filosofinę prasmę, ieško atsakymų į pamatines dilemas („yra Dievas ar nieko nėra, esu nemirtingas ir mirtis tereiškia mano egzistencijos formos pakeitimą, ar esu mirtingas ir mirtis yra radikalus manosios egzistencijos baigimasis“), jaučia pasaulėžiūros ir mąstymo, ne tik emocijų ir būsenų svarbą literatūrai („pasaulėžiūriškai nenusistatęs poetas yra priešingybė savyje – žmogus, norįs kalbėti, ir nežinąs, ką galįs kalbėti“). Iš laiko atstumo atrodo, kad egzistencinių problemų svarstymas tartum ruošė kartą būsimiems laiko išbandymams. Nenuostabu, kad tokį kelią pasirinkusio jaunimo autoritetu ir globėju tapo Mykolaitis-Putinas, jų literatūros profesorius ir filosofinės lyrikos kūrėjas. Putinas klausosi ir vertina jų skaitomą kūrybą universiteto popietėse, dešimt gabesniųjų kviečiasi pokalbiams apie literatūrą į savo namus prie avižinės arba gilių kavos (tokia tebuvo karo metais), neformaliai tęsia dėstymą ir uždarius universitetą. „Tai nebuvo profesoriaus ir studentų, o literatų, kolegų bendravimas, kraupiai nujaučiant artėjančią katastrofišką ateitį“ (Eugenijus Matuzevičius). Ne vieno atmintyje įstrigo nepaprastas to bendravimo momentas – universitete pirmą kartą viešai savo „Vizijas“ skaitė Mačernis. „Vos tik baigus Mačerniui skaityti gana ilgoką ‚Vizijų‘ ciklą ir auditorijai po stiprios įtampos atsidusus, pakyla regimai susijaudinęs Profesorius ir savo pirmaisiais žodžiais taria: ‚Štai tai buvo tikra poezija ir tikras poetas...‘“ (Bradūnas). Šie žodžiai ne tik Mačerniui, bet ir visai kartai tartum patvirtino, kad jiems tenka misija būti nauja grandimi lietuvių literatūroje – tada, kai šią tradiciją labiausiai siekiama nukirsti. Patvirtino tai ir auditorija – 1944 m. kovo mėnesį Vilniaus filharmonijoje Putinas ir jaunieji poetai surengė didžiulį literatūros vakarą, kuriame nuskambėję eilėraščiai „sukėlė negirdėtą iki šiol literatūros vakarų praktikoje publikos entuziazmą. Mačernis kelis kartus turėjo išeiti į sceną ir skaityti vis naujus eilėraščius. Jo tuometinė poetinė pergalė savo esme buvo nepaprastai panaši į Dovydo pergalę“ (Nyka-Niliūnas). Kūryba pasirodė nesugniuždyta ir žengianti dar aukščiau.
1944 m. gegužę laiške iš Štuthofo Sruoga savo bičiuliams su viltimi rašė: „Materializmas atnešė žmonijai tiek daug sielvarto, siaubo ir nelaimių. Žmonijai jau įgriso visa tai. [...] Po materializmo ateina didžioji idealizmo epocha. [...] Norėčiau dabar tik pridurti, kad naujos kūrybinės epochos artėjimą jaučiu visa savo būtybe. Aš jau regiu dvasios viešpatavimo aušrą“. Deja, tuo metu prie Lietuvos vėl artėjo sovietų divizijos, ir karo pabaiga jai anaiptol nebuvo XX a. galios kulto sukeltų katastrofų pabaiga. Liepą, frontui pasiekus Lietuvą, žmonės turėjo rinktis savo likimo kortą: ar trauktis paskui vokiečius į karo niokojamus Vakarus, ar likti savo žemėje, namuose, kuriuos tuoj užplūs kita – raudonoji – lava. Skyla lietuvių visuomenė, kultūra, vos atsiskleidusi jaunoji rašytojų karta, nes po kojų tarytum skyla pati žemė. Kaune ant Kauko alėjos laiptų Nyka-Niliūnas paskutinį sykį netyčia sutinka Krivicką: „Jis kategoriškai ir su jam nebūdinga melancholija sako, jog viskas žuvę, niekas nebeturį nė mažiausios prasmės, mums nebesą jokios ateities“. Pasitraukę iš miestų pirmiausia į Žemaitiją, Mačernio sodyboje Šarnelėje dar susitinka, skaito kūrybą ir diskutuoja kartos literatai, prie jų prisijungia režisierius Juozas Miltinis, aktoriai Donatas Banionis ir Vaclovas Blėdis, dailininkas Telesforas Valius. Daujotytės žodžiais, čia gal paskutinį kartą tėvynėje laisvai pasirodo ta jaunų žmonių dvasia, kurią išugdė Nepriklausomybė, Kauno ir Vilniaus universitetai: „Kelis mėnesius Šarnelėje veikė platoniškoji meno ir filosofijos akademija; prie ežero, po žvaigždėtu dangum, senam sode, kurio centre didžioji (motininė, bobutinė) obelis, dar savoje žemėje. Įtampa, nežinia (ką daryti, kaip apsispręsti, likti, trauktis?) jautrino pačią atmosferą, viskas buvo čia pat – tolimosios žvaigždės ir artimoji mirtis, meilė, jos praradimas ir susigrąžinimo viltis, poezija, filosofija.“
Suvokdami neišvengiamą lemtį Sovietų Sąjungoje, į Vakarus surizikavo trauktis dauguma rašytojų, ten persikėlė lietuvių literatūros centras. Mūšiams pasibaigus Vokietijos „perkeltųjų asmenų“ arba DP (angl. displaced persons, lietuviai „vertė“ šią santrumpą „Dievo paukšteliai“) stovyklose atsinaujino literatūros gyvenimas, o 1946 m. Tiubingene atkurta Lietuvių rašytojų draugija turėjo apie šimtą narių. Laisvos lietuvių literatūros gyvybę išeivijoje kūrė klasikai Krėvė, Vydūnas, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, viduriniosios kartos autoriai Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Antanas Vaičiulaitis, Henrikas Radauskas, karo metų jaunoji karta Nyka-Niliūnas, Bradūnas, Henrikas Nagys, Škėma, Marius Katiliškis, pagaliau jau Vakarų Europoje ir JAV debiutavę egzodo augintiniai Antanas Mackus, Liūnė Sutema, Kostas Ostrauskas ir daugelis kitų rašytojų. DP stovyklose, kad ir sunkiomis pabėgėlių gyvenimo sąlygomis, susikūrė gausi lietuvių spauda (keturi dideli savaitraščiai, kultūros žurnalas Aidai, neperiodiniai literatūros almanachai), jauni žmonės baigė mokslus Vokietijoje sukurtose lietuviškose gimnazijose ir senuosiuose vokiečių universitetuose, vyko literatūros vakarai. „Iš viso toji iliuzinė ‚Dievo paukštelių‘ Lietuva Vokietijoje gal buvo daugiau kompaktiška, stovyklose tirščiau menininkais ir kūrėjais apgyventa, negu prarasta tikroji“, – rašė kritikas Rimvydas Šilbajoris. Apie 1950 m. kartu su pagrindine išeivių banga lietuvių literatūrinio gyvenimo centras persikėlė iš Vokietijos į JAV. Iki septintojo dešimtmečio tikroji kūrybos raida, visavertis tradicijų ir vakarietiško modernizmo tęsinys, originalumo proveržiai iš esmės vyks tik toje, nuo savo krašto atskirtoje, literatūros šakoje. Vėliau vėl pradės pamažu grįžti į Lietuvą.
Krašte vėl įsigalėjus sovietų valdžiai, iš karto prasidėjo sistemingas mūsų tautos ir kultūros naikinimas. Per pokario dešimtmetį vykdytas sovietinis teroras lietuviams buvo pats nuožmiausiais. Kaip tautoje, taip ir literatūroje, visą jos kontrolę į savo rankas suėmus LSSR komunistų partijos centro komitetui, vyko „valymas“. t. y. „nesveikų antitarybinių elementų“, kuo nors įtariamų, neprisitaikančių arba nuspręstų įbauginti rašytojų šalinimas ir represijos. Tarpukario neo-romantikas, lyrikas Antanas Miškinis, apkaltintas esąs „vėliava nacionalistinių gaivalų tarpe“, už ryšius su pogrindžiu 1948 m. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų Sibire – jam buvo lemta tapti tremties poezijos klasiku (ciklas „Psalmės“). Kazys Boruta, tarpukario kairysis maištininkas, jau anuomet nepakentęs prievartinės sovietų sistemos, o po karo drįsęs garsiai pasityčioti iš privalomų eilėraščių Stalinui, 1946 m. buvo trejiems metams uždarytas kalėjime, suniekinus jo originalųjį romaną Baltaragio malūnas. Poetas Kazys Jakubėnas, pirmajame rašytojų sąjungos suvažiavime vienintelis išdrįsęs viešai prabilti apie vykdomą terorą, jau ten pat buvo pasmerktas „mesti į šiukšlyną“ (Juozo Žiugždos, tuometinio LSSR švietimo ministro, žodžiai) – atlaikęs kalėjimą ir tremtį, galiausiai 1950 m. žiemą buvo saugumo žiauriai nužudytas (sumuštas ir pusnuogis išmestas mirtinai sušalti sniege). „Fašistu“ apšauktas kritikas Keliuotis, žymiausio tarpukario Lietuvos kultūros žurnalo Naujoji Romuva redaktorius, buvo ištremtas net du kartus – pirmą sykį trejiems, antrą – 25 metams (grįžo po Stalino mirties). Iš viso sovietų valdžios buvo įkalintas ar deportuotas 81 lietuvių rašytojas. Anot Kubiliaus, baimė – svarbiausias veiksnys, kuris turėjo lemti sovietinio rašytojo elgseną. Tik taip buvo galima sukurti socialistinį realizmą – propagandinę, pilną negyvų schemų, diktatoriaus kulto, istorinio melo ir perdėto optimizmo literatūrą. Sovietinės prievartos išgyvenimų kainą liudijo ir tų rašytojų, kurie į ją įsipainiojo dar prieš karą, o po jo grįžo iš Rusijos – Cvirkos, Nėries – ankstyvos pokario mirtys.
Tačiau kurį laiką kitokia literatūra dar buvo kuriama ir Lietuvoje. Nuo pat Raudonosios armijos įžengimo Lietuvos miškuose prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas okupacijai ir genocidui – herojiška ir principinė, net jeigu ir pasmerkta dėl nelygių jėgų laisvės kova. Jos aukos – daugiau nei 20 000 lietuvių partizanų, daugiausia jaunų vyrų, sąmoningai pasirinkusių ne vergystę, o gyvenimą po žeme, slapstymąsi bunkeriuose ir kautynes iki neišvengiamos mirties. Aktyvaus pasipriešinimo ir jo palaikymo mastai Lietuvoje buvo tokie dideli, kad sovietams su visa jų Antrąjį pasaulinį karą laimėjusia armija, saugumu ir vietiniais „naikintojais“ – stribais prireikė kone dešimties metų šiam frontui palaužti – net iki 1953-iųjų pavasario, kai buvo išduotas ir suimtas Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Tarp partizanų atsidūrė literatų, akademinio jaunimo – vienas anksti žuvusiųjų buvo gabusis kritikas Indriliūnas, Mykolaičio-Putino numatytas kaip įpėdinis VU Lietuvių literatūros katedroje. Partizanų pogrindyje buvo sukurta ir spaudos leidyba – unikalus reiškinys, nes per visą laiką miškų bunkeriuose išėjo beveik 80 leidinių, kurių tiražai svyravo nuo kelių dešimčių iki keliasdešimties tūkstančių. Tokių leidinių redaktoriumi tapo 1945 m. į Biržų ir Pasvalio krašto miškus pasitraukęs poetas Bronius Krivickas, pasirinkęs slapyvardį „Vilnius“ – miesto, kuriame studijuodama jo karta išgyveno aukštąsias pakilimo ir pripažinimo valandas, vardą. Toliau kūrė poeziją, kupiną tragiškų prasmių ir lyg paskutinį kartą regimo pasaulio grožio, dar kartą įrodydamas, kad meno forma atlaiko mirties baimę ir brutalią jėgą. Už tai, kad visi Krivickų šeimos sūnūs pasirinko partizanų kelią, sovietų valdžia suėmė ir iki pamišimo kankino jų tėvą, sudegino gimtąją sodybą, o motina raudojo, sėdėdama prie namų degėsių. Tačiau Krivicko eilėraščiuose išliko tikėjimas Biblijos žinia – menkas piemuo Dovydas, ginkluotas vien svaidykle, gali įveikti šarvuotą milžiną Galijotą, jeigu jo pusėje – tiesa: „Ir išdidęs milžinas pakilo, / Saulėj šarvais žerdamas ugnis. / Ir stambus it skydas smilkinys / Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo“. Suvokdami, kad kariniu požiūriu jų kova yra pasmerkta, partizanai siekė jos prasmę ir sudėtingą patirtį perduoti ateičiai autentiškais dienoraščių liudijimais, sukrečiančiais atsiminimais (Juozas Lukša-Daumantas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas), naują lietuvių tautosakos klodą sukūrusiomis dainomis. Vėliau, jau Sąjūdžio metais, pasirodė, kad partizanų ir tremtinių palikti žodžiai gali vėl telkti žmones ir ardyti režimo gniaužtus ne mažiau, negu ginklai.
Lietuvių literatūra įveikė katastrofų laiką, atsigręždama į klasikines Europos literatūros tradicijas ir jas moderniai perkurdama (Mykolaitis-Putinas, Brazdžionis, Mačernis, Nyka-Niliūnas, Krivickas), imdamasi liudyti totalitarizmo nusikaltimus ir žmonių išgyventą kančią dokumentiniais ir meniniais tekstais, kurie dažnai būdavo rašomi ir slepiami rizikuojant gyvybe (Grinkevičiūtė, Miškinis, Lukša-Daumantas), gilindama savo skambią lyrikos ir tautosakos kalbą iki egzistencinio tragizmo tonų (iš vienos pusės – Nėries karo metų kūryba, iš kitos – partizanų, tremtinių dainos ir poezija), atskleisdama XX a. vidurio absurdą ironija, grotesku, kalbos žaidimu ties „sveiko proto“ riba (Sruoga, vėliau – Škėma, Ostrauskas). Skirtingais būdais tradicija, kurią siekta nutraukti, netikėtai atsinaujino užgriuvus katastrofoms ir užtikrino moderniosios lietuvių kultūros gyvybingumą – padėjo išgyventi visuomenei tolesnius okupacijos ir egzodo metus.

Mindaugas Kvietkauskas

Literatūra

Katastrofų literatūra

Ar žinote, kad...