Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Džoisas

Džeimsas Džoisas (James Joyce, 1882–1941) – angliškai rašęs airių prozininkas, poetas ir dramaturgas, vienas iš įtakingiausių modernizmo rašytojų.
Džoisas augo didelėje dubliniečių šeimoje (dešimt vaikų), kuri po trumpo gerovės laikotarpio ėmė skursti. Svarbiausia priežastis buvo šeimos galvos negebėjimas tvarkyti piniginių reikalų ir girtuoklystė. Džoisas mokėsi jėzuitų mokyklose, o nuo 1898-ųjų studijavo kalbas Dublino universiteto kolegijoje. Jo iškalba ir literatūrinis talentas atsiskleidė anksti – ir mokykloje, ir universitete aktyviai dalyvavo teatro ir diskusijų klubuose. Pirmosios Džoiso publikacijos buvo kritiniai straipsniai, tačiau jau ir juos spausdindamas, rašytojas susidūrė su sunkumais ir priešiška reakcija. Visa tai stiprino Džoiso nuomonę, kad tuometė Airija, romantizuojanti keltišką praeitį, apsiribojanti patriotiniais šūkiais ir politikavimu, persmelkta veidmainiškos miesčioniškos moralės, yra pernelyg provinciali ir atsilikusi, kad joje galėtų rastis moderni kūryba. Realistinių novelių rinkiniu Dubliniečiai (parašytas 1905–1908, išleistas 1914), lyginamu su Antono Čechovo novelistika, siekiama Dubliną parodyti, anot autoriaus, kaip Airijos dvasinio paralyžiaus centrą.
Todėl Džoisas apsisprendžia palikti tėvynę ir galutinai tą padaro 1904-aisiais kartu su mylimąja Nora Barnakl (Nora Barnacle) (jų pirmąjį pasimatymą tų pačių metų birželio 16-ąją rašytojas įamžins Ulise, kurio veiksmas vyksta šią vieną dieną). Iki pat mirties Džoisai gyvens kontinentinėje Europoje (Trieste, Romoje, vėliau Ciuriche ir Paryžiuje), į Airiją sugrįždami tik neilgoms viešnagėms. Iš pradžių labai skurdi ir ligų sunkinama buitis (Džoisas turėjo rimtų regos bėdų ir per keliolika metų iškentė daugiau kaip dvidešimt akių operacijų) kiek pagerėja ketvirtajame dešimtmetyje, kai rašytojo kūrybos gerbėjai (tarp jų žymus poetas Ezra Paundas (Ezra Pound)) ir leidėjai imasi remti jį finansiškai. Apie Džoiso kaip žmogaus ir rašytojo brendimą, jo santykius su airių nacionaliniu judėjimu ir ypač – su krikščioniškuoju tikėjimu ir Katalikų Bažnyčia pasakoja autobiografinis romanas Menininko jaunų dienų portretas (1916). Šio kūrinio, laikomo vienu iš reikšmingiausių anglakalbės literatūros „auklėjamųjų“ romanų, pagrindinis herojus Stivenas Dedalas galiausiai apsisprendžia tapti menininku ir „savo dvasios žaizdre nukalti nesutvertą savo tautos sąmonę“.
Būtent šitai realizuoja žymiausias Džoiso romanas Ulisas (1922), tapęs XX a. Airijos simboliu ir enciklopedija. Kaip ir visuose kituose emigranto rašytojo kūriniuose, Ulise kalbama apie Dubliną, su gausybe airiško sąmojo perteikiant juslinius ir dvasinius miesto aspektus nuo filosofinių ar politinių dubliniečių ginčų iki miesto topografijos ar intymaus gyvenimo. Pagrindiniai romano veikėjai, be Stiveno Dedalo, tai Leopoldas Blumas ir jo žmona Moli – asociatyviai (o neretai ir parodijuojančiai) modeliuojami pagal Homero Odisėjos herojus: Odisėją, Telemachą ir Penelopę. Kruopščiai sukonstruoto romano skyriai ne tik atitinka atskirus antikinio epo epizodus – jiems būdingos vis kitos spalvų, kūno dalių, meno ar mokslo, vietos ir laiko, simbolių dominantės. Mito suaktualinimas, jo kaip pasakojimo pagrindo panaudojimas padarė didžiulę įtaką moderniajai ir postmoderniajai literatūrai. Ne mažiau įtakinga buvo Džoiso ištobulinta sąmonės srauto technika, viršūnę pasiekianti paskutiniame romano skyriuje, iš miegų pabudintos Moli monologe.
Džoisas taip pat išleido kelis eilėraščių rinkinius ir vieną dramą charakteringu pavadinimu Tremtiniai (1918). Jo paskutinis kūrinys – romanas Finegano budynės (pradėtas rašyti 1923, išspausdintas 1939) yra milžiniškas literatūrinis eksperimentas. Čia atsisakoma tradicinio siužeto ir veikėjų, ypač plėtojamas žaidimas fonetiniais ir semantiniais žodžių sąskambiais, ištisus puslapius kalbama išgalvota futuristine kalba arba įvairių kalbų žodžių mišiniu, o pagrindinė romano tema yra sapnas ir sapnavimas.
Lietuvą Džoiso kūryba pasiekė dar prieškariu: vieni pirmųjų lietuvių skaitytojui jį pristatė Kostas Korsakas ir Antanas Vaičiulaitis, o pirmieji vertėjai – Juozas Miltinis ir Augustinas Voldemaras. Domėjimąsi neabejotinai paskatino Airijos ir Lietuvos politinės, kultūrinės, religinės situacijų paralelės. Tiek Džoiso literatūrinė technika, tiek jo pažiūros darė nemažą poveikį ne vienam antrosios amžiaus pusės lietuvių prozininkui – nuo Mykolo Sluckio iki Ričardo Gavelio.

Laurynas Katkus

Literatūra

Džoisas

Ar žinote, kad...