Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Galaunienė Kairiūkštytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Galaunienė Kairiūkštytė
Kazimiera Galaunienė (Kairiūkštytė) (1924–2016) buvo ilgametė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus muziejininkė. 1967 m. ištekėjusi už Pauliaus Galaunės, Lietuvos muziejininkystės patriarcho, vieno iš Čiurlionio dailės muziejaus įkūrėjų, tapo jo bendradarbe ir bendražyge. 1996 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Galaunienė Kaune įsteigė Galaunių namus-muziejų. Mažai kas žinojo, kad šios santūrios, taurios ir inteligentiškos moters, dažnai matomos viešumoje Kaune, gyvenimą buvo nutraukęs trejų su puse metų įkalinimas Jercevo lageryje (Archangelsko sr.), priklausiusiame didžiulei Sovietų Sąjungos sukurtai GULAG struktūrai.
1952 m. gruodžio 5 d. Kazimierą areštavo Vilniuje. Ji buvo baigusi muziejininkystės studijas, dirbo Istorijos ir archeologijos institute. Taip pat suimta penkeriais metais jaunesnė jos sesuo Janina, gyvenusi tėviškėje. Jas abi apkaltino antisovietinio turinio laiško perrašymu ir išsiuntimu. Po žiauraus kelis mėnesius trukusio tardymo Kauno, vėliau Vilniaus KGB būstinėse pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, numatantį mirties bausmę arba katorgos darbus lageryje už politinius (kontrrevoliucinius) nusikaltimus, Kazimierą nuteisė 25 metams lagerio ir 5 metams tremties, o jos seserį – 10 metams lagerio ir 5 metams tremties.
Praėjus pirmiesiems kalinimo metams, ėmusi šiek tiek atsigauti, Kazimiera laiške rašė suvokusi, kad ilgai gyveno „kaip į duobę nuleistas, bet dar neužkastas, gyvas žmogus“. Toks jai buvo gyvenimas netekus profesijos, mylimojo, dalies draugų, ateities siekių ir svajonių, nebepatiriant tinkamo elgesio, be įprastų santykių, rūbų, valgio, daiktų. Gyvenimas praradus privatumą, visą laiką leidžiamas kartu su penkiasdešimčia kitų moterų, miegant vienoje dviaukščių keturviečių lovų pilnoje barako patalpoje, kurioje neišjungiama šviesa, į darbą ir iš jo judant vientisa kolona, lydima ginkluotų kareivių su šunimis. Priverstiniu įkalintųjų darbu tikėtasi pagerinti Sovietų Sąjungos ekonomikos rodiklius.
Po Stalino mirties (1953 m.) švelnėjant sovietų režimui, 1956 m. birželio 8 d. Kazimiera paleista iš lagerio, broliui prisiėmus atsakomybę, kad ji nenusikals. Įkvėpta buvusio Lietuvos Respublikos diplomato ir užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio bei skaityto Anne Frank dienoraščio, ji surinko artimiesiems siųstus savo bei sesers laiškus, sudėjo su rašytaisiais į lagerį ir sudarytą unikalų 550 laiškų rinkinį papildė keliomis nuotraukos, piešiniais bei lageryje turėtais daiktais. Šis rinkinys saugomas Galaunių namuose-muziejuje. Jo pagrindu parengta knyga lietuvių ir anglų kalbomis Moteris ir dangus. Kazimieros Galaunienės (Kairiūkštytės) ir jos artimųjų lagerio laiškai, 1953–1956 m. (sud. Giedrė Šmitienė, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2025). Knygoje skelbiami 83 laiškai: 52 Kazimieros, 13 Janinos, likusieji – namiškių ir giminaičių bei dviejų „likimo draugių“ (moterų, kurios, anksčiau paleistos iš lagerio, rašė Kazimierai).
Rašyti, o ypač gauti laiškus lageryje buvo labai svarbu. Tačiau kaliniams ir kalinėms per mėnesį leisdavo išsiųsti tik du laiškus, kiekvieną tikrindavo cenzorius, buvo draudžiama ką nors pasakoti apie lagerį. Dėl to buvo rašoma užuominomis, formavosi specifinė Ezopo kalba.
Sovietų Sąjungos okupacijos pradžioje apie 10 proc. Lietuvos piliečių buvo įkalinti lageriuose arba ištremti. Kazimieros istorija – viena iš 300 000 to meto istorijų. Tačiau ji išskirtinė išsaugotu susirašinėjimu su šeima, giminėmis, keliomis draugėmis, nepabijojusiomis rašyti nuteistajai.
Kazimieros Galaunienės atvejis tampa sovietų okupacijos liudijimu ir dėl to, kad įkalinimas jos gyvenime neturėjo aiškios pabaigos: grįžusi iš lagerio ji negalėjo apie jį pasakoti, o iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir tremtinių bei kalinių reabilitacijos naktimis sapnuodavo košmarus, jog turi grįžti į lagerį iki galo atlikti bausmės. Kazimiera pati nusprendė, kad jos lagerio laiškai gali būti paskelbti, suprasdama, kad tokie patirties liudijimai leidžia suvokti ne tik pavienius likimus, bet ir šalies istoriją.
Giedrė Šmitienė
